Daugiau nei šimtmetį Kanados mokyklose veikusią vietinių tautų vaikų pažeminimo sistemą knygoje aprašė lenkų žurnalistė

Lenkų žurnalistės Joannos Gierak-Onoszko knygoje – tikros istorijos apie vietinių Kanados tautų vaikus iš internatinių mokyklų, kurioms dažniausiai vadovavo Bažnyčios atstovai. Tai, kas jose dėjosi, visam laikui paveikė buvusių mokinių, vadinamų išlikėliais, ir jų šeimų gyvenimus. Į lietuvių kalbą vertėjos Irenos Aleksaitės išverstos „27 Toby Obedo mirtys“ – apdovanojimų pelniusios žurnalistės knyga, vainikavusi dvejus Kanadoje praleistus metus (išleido „Kitos knygos“).

Istorijos vadovėliai apie nusikaltimus tylėjo ištisus dešimtmečius, bet jau kurį laiką vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, buriasi vietinių tautų atstovų tarpusavio pagalbos terapinės grupės. Autorė pasakoja apie pažeminimą ir prievartą – traumas, kurias vaikystėje patyrę žmonės vėliau ilgus metus bando atsitiesti. Skriaudos ratas sukasi, nes pažemintieji žemina kitus. Vis dėlto vilties teikia stiprios asmenybės, atsikovojančios orumą, pasipriešinančios smurto inercijai ir klojančios naujo gyvenimo pamatus.

Kultūrų susikirtimai

Nuo XIX amžiaus visoje dabartinės Kanados teritorijoje buvo išplėtotas internatinių mokyklų tinklas. Vaikai būdavo atskiriami nuo tėvų, siekiant atversti juos į krikščionybę, įdiegti vakarietišką darbo etiką ir sėslų gyvenimo būdą. Vakariečiai nesuprato, kaip galima šešias vasaros savaites švęsti Saulės ir Troškimo šventę, užuot dirbus laukuose ir taip kaupus maisto atsargas bei turtus, o senųjų tautų žmonėms neegzistavo žemės nuosavybės samprata. Juk Žemė – senesnė ir didesnė už mus, kaip galime ją turėti? Susidūrė visai priešingos pasaulėjautos.

Pradėjusiems lankyti mokyklą vaikams pirmiausia nuskusdavo galvą, nors jų kultūroje tai reiškia nelaimę. Vietoj vardų – tarkim, Waaseyaa (Pirmasis Spindulėlis), Bawaajige (Svajonė) ar Myeengun (Vilkiukas) – mokiniams suteikdavo eilės numerius. Mokykloje vaikai labai greitai suprasdavo, kad kūnas jiems nebepriklauso. Dabar tai Šventosios Dvasios buveinė, o ją valdyti gali tik kunigas ar pastorius ir vienuolės. Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, jos veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Internatuose gyveno mažiausiai 150 tūkstančių mokinių. Autorė aprašo tų mokyklų mokinių patirtis ir jų šiandieninį gyvenimą.

„Indėnai“ ir autochtonai

Knygoje vartojamas graikų kilmės žodis „autochtonai“. Tai senbuviai, pirmieji gyventojai, tebegyvenantys vietovėje, iš kurios yra kilę. Žodžiai „indėnas“ ar „eskimas“ šiais laikais nebevartojami ir laikomi įžeidžiais, nebent taip sako patys senųjų tautų atstovai. Pirmosios Tautos – ne tas pat, kas „autochtonai“ – pastarasis terminas platesnis. Prie Pirmųjų Tautų nepriskiriami šiauriau gyvenantys inuitai ir inu, kaip pagrindinis knygos veikėjas Toby Obedas ir jo kaimynai – žmones kaip jie vadindavome eskimais. Dar yra metisų (jie taip pat nepriskiriami prie Pirmųjų Tautų), kurių gyslomis teka ir Pirmųjų Tautų žmonių, ir atvykėlių iš Europos kraujas. Pirmosios Tautos, inuitai ir metisai kartu sudaro Indigenous Peoples, vietinių Kanados žmonių (autochtonų), mozaiką. Jų yra apie 5 proc. visų Kanados gyventojų.

Milžiniškos Kanados panorama

Senosios tautos gyveno – dažnai ir dabar tebegyvena – miesteliuose ir kaimuose už tūkstančių kilometrų nuo artimiausių didmiesčių. Į Kanados šiaurėje esančius miestus, tarkim, Hapi Valį‑Gus Bėjų, žemės transportu galima patekti tik kai užšalusios upės tampa greitkeliais – tada kelio ribas rodančios medžių linijos tęsiasi iki horizonto. Maisto atsargos iš Guso į mažesnes gyvenvietes, įsikūrusias nesvetinguose Labradoro fiorduose ir užutėkiuose, gabenamos laivais, lėktuvais ar sniego skuteriais. Esama vietų, kur net nebuvo įžengęs žmogus. Guse gyveno ir vienas iš šios knygos herojų – inukas Toby Obedas.