Dainius Jakučionis ir Dovilė Štuikienė: vietoj tabletės nuo liūdesio – knyga!

„Meilės romanai skaitomi nebūtinai dėl to, kad trūksta romantikos, o detektyvai – nes norisi aštresnių pojūčių. Galbūt geriausių šių žanrų knygų patrauklumas – lengvas rašymo stilius, kuris tarsi plaukia ir nuneša tave toliau nuo kasdienybės“, – įsitikinęs gydytojas psichoterapeutas Dainius JAKUČIONIS. Žurnalistė Dovilė ŠTUIKIENĖ, ką tik pristačiusi savo antrą detektyvinį romaną „Klasiokai“, psichoterapeuto (ir aistringo skaitytojo) nutarė paklausti, ar knyga gali tapti savotiška tablete nuo nerimo, liūdesio ir blogų emocijų.

Dainiau, kokias knygas renkatės jūs ir kokios paliko nenusitrinantį įspūdį?

Mėgstu itin įvairias knygas – nuo detektyvų iki, pavyzdžiui, psichologinio lietuviško romano Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. O pastarojo meto topų topas man yra dvi knygos: Johno Williamso „Stouneris“ ir Taros Westover „Apšviestoji“. Labai patinka Johno Steinbecko rašymo stilius, sužavėjo Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“. Matote – toks tikras mėgstamos literatūros kratinys!

Skaitote popierines knygas ar, taupydamas laiką, renkatės audioknygas?

Būna skaitymo laikas, būna klausymo. Kai turiu daug darbų, o skaityti vis vien norisi, nes skaitymas visada mane atpalaiduoja, dažniau renkuosi audioknygas. Romanus lietuviškai galiu ir skaityti, ir klausyti – abiem atvejais atsiskleidžia kalbos grožis, na, o anglų kalba man vis dėlto patogiau matyti tekstą. Tačiau būtent skaitomos knygos, bent man, daro didesnę įtaką, tada jas gali giliau išjausti. Popierines renkuosi tuomet, kai žinau, kad norėsiu prie jų grįžti: kartais, ypač perklausant mokslo populiarinimo informaciją, ji tiesiog pabėga, tad verčiau jau turėti knygą, kurią bet kada galėsi atsiversti.

Ar knyga gali būti savotiška tabletė nuo nerimo, liūdesio, blogų emocijų? Ir kaip skirtingų literatūrinių skonių žmonėms pasirinkti jiems ypatingas knygas?

Tokią funkciją turi biblioterapija, kuri dabar gana plačiai taikoma. O kokią knygą rinktis, priklauso nuo to, ko žmogus siekia: ar jam reikia optimizmo dozės, ar ramybės. Be abejo, optimizmu trykštanti knyga tikrai gali pakelti ūpą ir padėti pasijusti truputėlį geriau. Tačiau jei žmogus išgyvena depresiją, tokia literatūra jam vargiai padės, gali net sukelti neigiamus jausmus: kažkas krykštauja iš laimės, o man juk taip negera.

Kaip vertinate pagalbos sau literatūrą, kurios tikrai išleista labai daug ir įvairios? Juk dažnai jose gausu patarimų, kurių tikrai nežarsto psichoterapeutai savo klientams, o padeda žmogui jam svarbias tiesas atrasti pačiam.

Priklauso nuo to, kas tą knygą rašė ir kaip ji parašyta. Remiantis moksliniais tyrimais, buvo išskirta, kas gi padeda gerinti psichologinę savijautą, – skaitymas, kaip vienas iš hobių, prie jos tikrai prisideda. Tad gal bendro pobūdžio patarimai problemos ir neišspręs, bet jie gali padėti žmogui keisti savo įpročius. Kai kurios psichoterapinės knygos neduoda sugromuliuotų atsakymų, bet kelia klausimus, į kuriuos atsakydami galime po truputėlį pradėti kapstytis savo gyvenimiškose situacijose. Be to, geros savipagalbos knygos pateikia pavyzdžių, kaip kiti išgyvena panašias situacijas ir kaip jie elgiasi. O gyvenimiški pavyzdžiai visada geriau rezonuoja su realia žmogaus situacija nei tiesiog teoriniai pasvarstymai.

Tačiau yra tokių tikrai užknisančių pagalbos sau knygų, kurias vadinu amerikietiškojo tipo – jose sukoncentruota tik viena mintis, ir ji iš visų pusių sukiojama visoje knygoje, nors iš esmės verta vos vieno puslapio. Taigi, yra autorių, kurie geba parašyta knygą su naudingomis įžvalgomis, bet yra ir tų, kurie tenori uždirbti. Be abejo, visada geriausiai veikia asmeninė psichoterapija, nes žmogus su psichoterapeuto pagalba gali pats rasti atsakymus į gyvenimiškus klausimus.

Ar teisingas, jūsų nuomone, būtų perfrazuotas posakis: „Pasakyk, ką skaitai, pasakysiu, kas esi?“ Galbūt žmonės knygas renkasi iš stokos – tie, kam trūksta romantikos ir šiltų jausmų, skaito meilės romanus, o kam trūksta adrenalino – aštresnius detektyvus?

Galbūt yra dalis tiesos, bet tik dalis. Žmonės juk įvairūs: galima išskirti, pavyzdžiui, profesionalius knygų skaitytojus – jie išsilavinę, intelektualūs, turi išlavintą literatūrinį skonį, kuris kitiems gali būti visiškai svetimas. Bent man svarbu, kad bet kokio žanro knyga būtų tiesiog GERAI parašyta. Mano mėgstamas Steinbeckas moka puikiai sudėlioti istorijas, turi originalų mąstymo kampą, bet skaitau ir Jo Nesbø detektyvus, kurie man irgi patrauklūs. Visada žavi ne tiek pati istorija, o tai, KAIP rašytojas ją sugeba pateikti.

Ir turbūt meilės romanai skaitomi nebūtinai dėl to, kad trūksta romantikos, o detektyvai – nes norisi aštresnių pojūčių. Galbūt geriausių šių žanrų knygų patrauklumas – lengvas rašymo stilius, kuris tarsi plaukia ir nuneša tave toliau nuo kasdienybės.

Tai savotiškas pabėgimo kambarys?

Ko gero. Dauguma tokias knygas renkasi poilsiui ir atsipalaidavimui. Juk gerą knygą skaitai tarsi valgydamas aukštosios virtuvės patiekalą – pasimėgaudamas ir trokšdamas, kad ji greitai nesibaigtų.

Esu patyrusi, kad itin patikusią knygą pasiūliusi kitam žmogui, sulaukiu reakcijos: „Na, nieko… Bet ką tu joje radai?“, taip pat esu nusivylusi ir visuotinai pripažintomis. O jūs?

Na, pamenu, studentiškai laikais paėmiau skaityti kultinę ir daugelio mėgstamą Jacko Kerouaco „Kelyje“ ir nusivyliau. Dabar tų nusivylimų mažai, nes, skirtingai nei ankstesniais laikais, nemanau, kad būtina iki galo perskaityti knygą, kuri tau tampa nuobodi, – taigi ne visas jas ir baigiu.

Puikūs detektyvų autoriai yra skandinavai. Sakoma, kad stabiliose, pasiturinčiose visuomenėse kuriama daugiau aštresnio pobūdžio siužetų, nes esą sočiai ir nuobodžiai gyvenantiems žmonėms norisi daugiau „druskos ir pipirų“. Sutiktumėte?

Yra tiesos, kita vertus, pas mus ir verčiama daug Šiaurės šalių literatūros, gal ji kiek artimesnė lietuvių skoniui, nei happyendiška amerikietiška.

Na, taip – vien skandinaviškų detektyvų atmosfera primena mūsiškę žiemą: tamsu, drėgna, niekas nebeatsimena, kada ne kelias minutes saulė švietė.

O ir lietuvių charakteriui juk artima: net jei viskas gerai, paieškoma, kas gali būti blogiau. Štai Jo Nesbø detektyvai, net jei santykinai neblogai baigiasi, vis vien nepalieka jausmas, kad kažkas čia ne visiškai taip jau į gera…

…

Pabėgti nuo kasdienybės

Žurnalistė Dovilė Štuikienė pristato savo antrą detektyvinį romaną „Klasiokai“. Iš prieš penkerius metus išleisto detektyvo „Antrininkė“ į šį persikėlė tyrėja Ina, tuomet antraeilė veikėja, dabar – policijos pareigūnė, apie kurią sukasi siužetas. Ar knygų autorė griebiasi detektyvų – ne tik jų skaitymo, bet ir rašymo, – kai nori pabėgti nuo kasdienybės?

„Manau, kiekviena mėgstama veikla yra savotiškas pabėgimo kambarys. Tik laikui bėgant atrandame, kur ir kaip geriausia bėgti. Man, jei reikia čia ir dabar perkrauti smegenis, geriausiai veikia roko muzika ausinėse. Jei yra daugiau laiko – ilgi pasivaikščiojimai su šunimi miškais. Arba detektyviniai serialai. Tik reikia atsirinkti – prikurta tiek neblogų, tiek prastų, kur kliūva kūrėjų klaidos. Tačiau yra ir tobulų, tokių kaip „Slow Horses“ – kur fantastiškai parinkti personažai, aktorių vaidyba, nenuspėjamas veiksmas ir atmosfera įtraukia taip, kad beveik gali užuosti kvapus. Knygos taip pat turi įtraukti – pageidautina iškart, nuo pirmo puslapio. Jei tampa nuobodu, nemėgstu kankintis ir tikėtis, kad bus geriau, nemėgstu skverbtis pro pusę puslapio užimančius giliamintiškus sakinius kaip su mačete per džiungles – kas, kad autorius apdovanotas ar populiarus.

Esu visiškai proceso žmogus, daugybę metų žiniasklaidoje rašymas yra mano darbas, bet man jis dar ir laisvalaikio hobis, leidžiantis mėgautis. Rašydama „Antrininkę“ šiek tiek variau save su bizūnėliu, nes buvau nusimačiusi finišo liniją, todėl artėjant prie jo jau norėjosi viską mesti. Net išėjus knygai, į pažįstamų, kurie sakėsi prariję ją per naktį, klausimus, ar bus tęsinys, o gal naujas detektyvas, atsakydavau tokiu riebiu NE. Bet gyvenimas nenuspėjamas… Rašydama „Klasiokus“ tiesiog mėgavausi ir, nors užtrukau trimis mėnesiais ilgiau – metus (o man, kuriai visko reikia greitai, tai didelis iššūkis!), leisdavau sau stabtelėti, nerašyti, išvalyti galvą, kad vėl grįžčiau su aistra. Susikūriau serialą popieriuje ir viliuosi, kad jis įtrauks ir tuos, kurie skaitys.“