Bestselerio „Mokytojas“ autorius Karolis Klimas: ar gali knyga paskatinti atsiversti kitas knygas?

Apie jauno mokytojo darbą pasakojanti Karolio Klimo knyga „Mokytojas“ bestseleriu tapo vos pasirodžiusi – jau po poros savaičių teko spausdinti naują leidimą. Rugsėjo pradžioje iš spaustuvės iškeliaus šeštas knygos leidimas!

Iki šiol Karolis įsitikinęs, jog mesti darbą reklamos agentūroje ir įsidarbinti mokykloje buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Tačiau taip pat nesigaili, kad po trejų metų su gimnazija atsisveikino – toks žingsnis dėl perdegimo buvo neišvengiamas. Tiesa, dabar Karolis dirba korepetitoriumi ir po metų žada vėl praverti mokyklos duris – nes toks darbas jam suteikia prasmę.

Pokalbis su Karoliu – apie tai, kas jaunus mokytojus verčia bėgti iš mokyklų, „Mokytojo“ sėkmės priežastis ir kodėl jo knyga gali sudominti ne tik moksleivius, mokytojus, bet ir visus, kurie sėdėjo mokyklos suole.

Kaip manote, kodėl ši knyga sulaukė tokios sėkmės?

„Mokytojas“ užpildė nišą, kurioje iki šiol nebuvo panašios lietuvių autoriaus knygos, spėju ir tikiuosi, kad ji bus aktuali ateityje, ypač būsimiems pedagogams, mokiniams. Dauguma skaitytojų tai spėjo įvertinti, bet, aišku, pasigirsta ir kitokių nuomonių, tarkime, kad knyga išpopuliarėjo tik dėl geros rinkodaros.Akivaizdu, kad reklama prie to prisidėjo – juk ne veltui anksčiau dirbau reklamos srityje. Tačiau tai, kas populiaru, nebūtinai yra nekokybiška, neverta dėmesio, banalu. Teko skaityti recenzijų, kurių autoriai buvo nusistatę prieš „Mokytoją“ vien dėl knygos populiarumo, bet ją perskaitę ėmė žiūrėti palankiai. Tiesą sakant, aš ir pats dažnai skeptiškai žiūriu į greitai didelio susidomėjimo sulaukusius kūrinius – knygas, filmus, spektaklius. Jiems tarsi keliami aukštesni reikalavimai. Tačiau savo knyga aš tvirtai tikiu. Apskritai visuomet galvoju, kad būtų idealu parašyti išliekamąją vertę turintį kūrinį, kurį pirktų kaip popsą. Dėl knygos populiarumo pats kūrinys nepasidaro nei blogesnis, nei geresnis. Visai neromantiška, bet šiais laikais menininkas turi būti ir vadybininkas. Toks požiūris nesiderina su kenčiančio, minios atstumto ir nesuprasto kūrėjo įvaizdžiu. Vis dėlto laikau privalumu, kad dauguma skaitytojų supranta, kodėl „Mokytojas“ svarbus ir ko juo siekiau.

Kuo „Mokytojas“ svarbus?

Tai bene pirma lietuvių autoriaus knyga, kurios dėmesio centre atsiduria mokytojas. Knyga supažindina su pedagogo profesijos užkulisiais, o svarbiausia, kad parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi, taigi tinka įvairaus amžiaus skaitytojams, kitų profesijų atstovams. Visi gali pamatyti, koks tas mokytojo darbas iš tiesų yra, tai visuomenėje didina supratingumą. Be to, „Mokytojas“ yra mūsų laikų švietimo situacijos liudininkas. Jame užfiksuota viskas apie ką viešai, o kartais ir paslapčia mokytojai kalba nuolat, tik be jokių verkšlenimų, su humoru. Tačiau tai šviesi knyga. Paėmus ją į rankas po kokių dešimties, dvidešimties metų bus galima palyginti, ar kas nors iš esmės pasikeitė. Manau, kad knyga bus ne ką mažiau aktuali ir tuomet. Žvelgiant iš literatūrinės pusės, mūsų padangėje „Mokytojas“ yra tam tikra naujovė. Tai neįprasto žanro grožinis kūrinys, papildytas literatūros, dailės, kino kūrinių analizėmis. Jos įsiterpia į pasakojimą apie jauną, savęs ieškantį žmogų, nusprendusį išbandyti save mokykloje. Tie intarpai knygą paverčia ir tam tikra literatūrine pamoka, sukuria edukacinį momentą tiesiogine prasme.

Tiems, kas dar neatsivertė knygos. Kaip atsidūrėte mokykloje – po studijų kelerius metus dirbote reklamos agentūroje, kas paskatino palikti šį darbą ir tapti mokytoju?

Ilgą laiką gyvenau patogų gyvenimą, tačiau buvau nelaimingas. Nejaučiau pasitenkinimo kiaurą dieną sėdėdamas reklamos agentūroje ir galvodamas, kaip padėti užsakovui parduoti kuo daugiau užpilamų makaronų arba virtuvės rankšluosčių. Tai gali būti įdomu, tačiau neteikia jokios prasmės, o prasmės trūkumas stumia į neviltį. Gali su ja susitaikyti, pasakęs sau, kad taip gyvena dauguma žmonių, kad tai normalu, arba gali pabandyti ką nors pakeisti. Aš ryžausi surizikuoti – atsisakiau ganėtinai lengvo ir neblogai apmokamo darbo, įstojau į pedagogikos studijas ir netrukus išėjau dirbti į mokyklą. Iki šiol manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

Ir, kaip pasakojate knygoje, pasiūlymo dirbti mokykloje sulaukėte beveik akimirksniu – tereikėjo tik išsiųsti keliolika CV. „Mokytojas“ – autobiografija?

Ne visai. Tiesą sakant, norėčiau, kad taip būtų. Paprastai rašydamas trokštu atskleisti savo vidinį pasaulį, tačiau šioje knygoje to nesiekiau, mano ryškaus vidinio paveikslo joje nėra. Jeigu būčiau bandęs jį sukurti, kūrinys greičiausiai atrodytų pernelyg kontraversiškas, tai visiškai nesiderintų su visuomenės įsivaizdavimu apie tai, koks turi ar turėtų būti mokytojas. Nenorėjau nukreipti dėmesio nuo svarbiausių temų, susijusių su švietimu. Be abejo, rėmiausi savo darbo mokykloje patirtimi, aprašiau kai kuriuos epizodus iš savo paauglystės, mokyklos laikų, tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp pagrindinio veikėjo ir autoriaus. Taip pat būtų neteisinga manyti, kad visi įvykiai pavaizduoti lygiai tokie, kokie buvo. Tarkime, gimnazijoje man pradirbus vos kelis mėnesius visos mokyklos buvo uždarytos, paskelbtas nuotolinis mokymas. Knygoje apie tai neužsiminta nė žodžiu, maniau, kad ateityje skaityti apie tai bus visai nebeaktualu. Norėjau užfiksuoti universaliausius, pastoviausius mokytojo profesijos aspektus – milžinišką krūvį, atsakomybę, pedagogo pastangų įvertinimą arba – daug dažniau – nuvertinimą, mokinių ir jų tėvų požiūrį į mokymąsi, paauglių santykį su literatūra, kalba ir taip toliau.

Kam skirta ši knyga?

Mano knyga skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams, kitiems suaugusiesiems. Manau, kad visi pedagogai, kurie knyga susidomėjo, ją jau perskaitė. Visgi dabar labiausiai norėčiau, kad ją atrastų kuo daugiau mokinių, jaunimo. „Jei būčiau perskaičiusi šią knygą vienuoliktoje klasėje, egzamine jausčiausi daug tvirčiau“, – sakė viena dvyliktokė po pristatymo Vilkaviškyje. Per knygos pristatymo turą sutikau kūrinį perskaičiusių dešimtokų, devintokų ar net aštuntokų, tačiau labiausiai „Mokytojas“ tinka vienuoliktokams ir dvyliktokams.

Džiugu, kad mokinių tėvai ir kiti suaugusieji taip pat skaito „Mokytoją“. Daugeliui patinka prisiminti mokykloje analizuotus autorius, užkamšyti spragas. Ne vienas žmogus man rašė, kad perskaitęs knygą pagaliau suprato Šekspyro, Gėtės, Kafkos kūrinius. Didelio dėmesio sulaukia ir knygos gale pateiktas Privalomas neprivalomų knygų sąrašas. Perskaičius „Mokytoją“, pagilinus literatūrines žinias, jis tarsi kviečia tęsti kelionę per literatūrą, padeda atrasti laiko patikrinus tekstus, skirtus ir paaugliams, ir suaugusiesiems. „Mokytojas“ – knyga, kuri paskatina atsiversti kitas knygas.

Ar tiesa, kad šiuolaikiniai paaugliai skaito per mažai?

Šiandien beveik visi skaito per mažai. Vienas iš mano tikslų rašant „Mokytoją“ buvo paskatinti žmones daugiau skaityti. Sudarytu Privalomu neprivalomų knygų sąrašu įkvėpiau bent dalį savo mokinių laisvalaikiu vėl paimti knygą į rankas, tad norėjau pasiteisinusius metodus aprašyti ir pritaikyti kur kas platesniu mastu. Džiaugiuosi, kad sąrašas populiarus ir šiandien, kelia įvairių diskusijų. Žinoma, jis nėra idealus ar juo labiau baigtinis, jį tobulinti galima iki begalybės, nes naujų, vertingų knygų pasirodo kiekvienais metais. Stengiuosi kuo daugiau skaityti, pasižymiu patikusius kūrinius, kuriais ateityje sąrašą papildysiu. Planuoju kada nors jį atnaujinti ir paskelbti internete. Beje, savo mokiniams buvau sudaręs ir rekomenduojamų filmų sąrašą, tačiau jis nebuvo pakankamai išbaigtas, veikiau juodraštis, todėl į knygą nepateko. Vis dėlto į kūrinio istoriją įpyniau tiek gerai žinomų literatūros kūrinių analizių, tiek su kinu susijusių momentų. Pavyzdžiui, modernizmą ir Kafkos „Metamorfozę“ mokytojas dvyliktokams pristato analizuodamas Čarlio Čaplino filmo „Modernūs laikai“ epizodą, vėliau pasitelkia ir dailės kūrinį. Stengiausi praturtinti tekstą geriausiais skirtingų meno rūšių pavyzdžiais, plėsti skaitytojų kultūrinį akiratį, sudominti pačia kultūra taip, kaip tai dariau dirbdamas gimnazijoje. Kuo žmogus labiau apsiskaitęs, kuo daugiau žino, tuo jis įdomesnis, tuo turtingesnis jo vidinis pasaulis. Manau, kad išsilavinęs, jautrus, subtilus žmogus iš gyvenimo gali pasiimti daugiau ir, aišku, daugiau duoti kitiems.

Dailės kūriniai puošia ir jūsų knygos viršelį bei priešlapius. Kaip gimė šis sumanymas?

Viena iš užduočių, kurią iš tiesų skyriau savo mokiniams ir aprašiau knygoje, buvo sukurti memą pagal Jeronimo Boscho triptiką „Žemiškasis malonumų sodas“. Mintis gimė klasėje kalbant apie renesansą – norėjau, kad į šią epochą vienuoliktokai pažvelgtų ne tik per literatūrą, bet ir dailę, be to, šiek tiek pasilinksmintų. Mokiniai turėjo patyrinėti paveikslą su virtualiu gidu, paskui pasirinkti kūrinio fragmentą ir sukurti memą. Užduotis pranoko mano lūkesčius, mokiniams taip pat labai patiko, taigi tą pačią užduotį skyriau ir kitais metais. Taip sukaupiau šiokią tokią memų kolekciją, o dalį darbų parinkome knygos priešlapiams. „Mokytoją“ puošia mano mokinių kurti memai, kuriuose pavaizduotas situacijas atpažįsta visi, – juk kiekvienas mokėsi mokykloje, nors kartą neatliko namų darbų arba skubėjo užsiimti geresnę eilės vietą valgykloje. Laikui bėgant įsitikinau, kad su šypsena į memus žvelgia tiek pradinukai, tiek paaugliai, tiek garbaus amžiaus žmonės. Memai pasufleruoja, kad knygoje yra ir žaismingų epizodų, iš anksto parodo, kad ne viskas joje baisiai rimta, nors ir kalbama apie svarbius dalykus.

Kaip ir tas geltonas, simpsonišku stiliumi pieštas žmogeliukas ant knygos viršelio, šiek tiek panašus į autorių? Kaip jis atsirado?

Pradėjęs dirbti mokykloje sukūriau feisbuko puslapį pavadinimu „Lietuvių kalbos mokytojas“. Iš pradžių man jo reikėjo tam, kad galėčiau į uždaras grupes prijungti mokinius ir socialiniame tinkle dalintis su jais tam tikromis užduotimis, filmų, knygų rekomendacijomis, norėjau sukurti erdvę tarpusavio diskusijoms. Pasibaigus mano pirmiesiems darbo mokykloje metams minėtame feisbuko puslapyje paskelbiau straipsnį „Kiek iš tiesų (už)dirba mokytojai?“. Šis tekstas sulaukė didžiulio susidomėjimo, palaikymo, ėmė augti puslapio sekėjų skaičius. Netrukus pradėjau anonimiškai rašyti ir viešai skelbti „Mokytojo dienoraščių“ ciklą, kurti vaizdo pamokas visiems, kas domisi literatūra, įrašinėti tinklalaides švietimo temomis. Po kurio laiko nusprendžiau, kad puslapiui reikia kokio nors paveiksliuko, taigi internetu užsisakiau simpsoniško stiliaus portretą (tuo metu tai buvo gana populiari paslauga). Tas nupieštas žmogeliukas greitai „prilipo“, daug kam tapo atpažįstamas, taigi knygos dizaineris nusprendė uždėti jį ir ant kūrinio viršelio. Šis žmogeliukas dabar žvelgia į skaitytojus iš knygų lentynų ir tarsi provokuoja paimti „Mokytoją“ į rankas.

Pavasarį mėnesiui buvote išsirengęs į „Mokytojo“ pristatymo turą po Lietuvą. Ar po kelionės jums dar aiškesnės tapo švietimo sistemos ydos?

Aš tas ydas jau identifikavau knygoje. Tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situacija ta pati. Kai manęs paklausia, kokių pokyčių reikėtų, atkreipiu dėmesį elementariausius dalykus. Mums būtina bent tris kartus sumažinti krūvį pagrindinių dalykų mokytojams ir mažiausiai du kartus padidinti visiems pedagogams atlyginimą. Bet taip pat yra daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia keisti. Visa ta biurokratija… Kai pasižiūriu į bendrojo ugdymo programas, manyje užverda pyktis. Šimtai puslapių informacijos! Tarsi mokytojai daugiau neturėtų ką veikti, tik juos analizuoti.

Kartais man atrodo, kad paprasčiau būtų nušluoti esamą švietimo sistemą nuo žemės paviršiaus ir sukurti naują. Kiek ji dar laikysis ant mokyklose dirbančių veteranų pečių? Juk jie irgi nusipelnė teisės pailsėti. Viename pristatyme mokiniai piktinosi, kad kai kurie vyresni mokytojai nebeturi užsidegimo ir nuolat burba. Iš tiesų mokiniai turėtų džiaugtis, kad dar apskritai turi mokytojus. Joniškyje sutikau mokytoją rekordininkę, kuri gimnazijai paskyrė 49 metus. Po galais, jei jau nesugebame sureguliuoti darbo krūvio, tai bent suteikime galimybę mokytojams anksčiau išeiti į pensiją!

Jaunų pedagogų trūksta visose mokyklose?

Jauni mokytojai Lietuvoje vis dar yra egzotika. Mūsų švietimo sistema nesugeba ne tik pritraukti jaunų pedagogų į mokyklas, bet ir jų tenai išlaikyti. Štai Kaune pristatyti knygą pakviečiau istorijos mokytoją Matą Toliušį, kuriam irgi trisdešimt dveji. Taip sutapo, kad tądien jis pranešė savo mokyklos direktoriui išeinantis iš darbo. Gimnazijoje išdirbo trejus metus, kaip ir aš. Aišku, lengva pašiepti – padirba trejus metus ir pabėga. Bet kiti neištveria nė pusės metų, kartais net mėnesio, o dauguma apie darbą mokykloje net nepagalvoja. Bediskutuojant mums kilo juokinga mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą – įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą. Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų. Prisimenu ir šmaikščią vienos direktorės idėją. Ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų? Atsakymas: plastines operacijas. Tai, žinoma, juokas pro ašaras.

Pastaraisiais metais dirbote korepetitoriumi. Kaip sekėsi jūsų mokiniams? Ar nesigailite išėjęs iš mokyklos?

Nesigailiu. Tai buvo teisingas sprendimas, nes jaučiausi perdegęs ir nenorėjau tapti viskuo nepatenkintu, bambančiu mokytoju, kurio mokiniai nemėgsta. Pasitraukiau, norėdamas pailsėti ir permąstyti tai, ką teko patirti gimnazijoje. Visgi nuo mokyklos per daug nenutolau, nes ištisus metus dirbau korepetitoriumi – nuotoliniu būdu padėjau mokiniams kamšyti spragas, geriau pasiruošti egzaminui. Be galo džiaugiausi, kai mano pirmoji laida jame pasirodė puikiai ir surinko net penkis šimtukus, tačiau būtų naivu tikėtis rekordų dirbant korepetitoriumi. Mokiniai dažniausiai turi daugiau spragų, tad tikslai kitokie. Vis dėlto papildomas darbas pasiteisino – daugelis abiturientų pranoko savo lūkesčius, o šimtuką pirmą kartą mano karjeroje gavo ne mergina, o vaikinas. Prisirišau prie papildomai mokytų gimnazistų, nors ir nebuvau jų pagrindinis mokytojas. Gaila, kad taip greitai reikėjo juos paleisti.

Ar šį rudenį dar neplanuojate sugrįžti į mokyklą?

Šį rudenį dar ne. Ateinančiais mokslo metais ir toliau dirbsiu korepetitoriumi. Apie sugrįžimą į mokyklą esu ne kartą užsiminęs kituose interviu, tačiau kai kurie tokiomis intencijomis abejoja ar net atvirai pašiepia: „Padirbo trejus metus ir pabėgo.“ Apskritai treji metai mokykloje nėra mažai, kai dirbi beveik pusantro etato ir dar esi priverstas uždarbiauti papildomai. Jei kas nors tuo abejoja, turėtų išbandyti pedagogo profesiją savo kailiu. Vis dėlto esu jau beveik iki galo apsisprendęs į mokyklą sugrįžti dar kitais metais. Kito kelio tarsi ir nėra – negalėsiu ir toliau mokyti abiturientų neįsigilinęs į pasikeitusias programas ir naujo tipo egzamino reikalavimus. O rudenį į mokyklą žygiuosiantys dvyliktokai dar laikys senojo tipo egzaminą – rašys rašinį. Norėčiau, kad jie perskaitytų knygą – taip geriau pasiruoštų lemiamam atsiskaitymui, pakartotų kursą ir susimąstytų apie savo ateities kelią. Likę, žemesniųjų klasių mokiniai kitaip pažvelgtų ir į savo mokytojus, ir į literatūrą, galbūt vėl pamiltų knygas. Manau, kad „Mokytojas“ gali nemažai išmokyti tiek paauglius, tiek suaugusiuosius.