„Ar tikrai norite būti nemirtingi?“ – klausia rašytojas J. Melnikas savo nauju romanu „Te visad būsiu aš“

„Skaitydami mano romaną kelias valandas ar dienas gyvensite nemirtingo žmogaus gyvenimą, suprasite, ką tai reiškia“, – apie savo naujausią kūrinį „Te visad būsiu aš“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkas Zigmantas Butautis) sako lietuvių prozininkas Jaroslavas Melnikas.

Rašytojas, gimęs Vakarų Ukrainoje, studijavo Lvivo universiteto Filologijos fakultete ir M. Gorkio Literatūros instituto aspirantūroje. Išleista dvylika jo knygų – filosofinių esė, mažosios prozos knygų ir romanų, apie jo kūrybą yra rašę žinomi lietuvių literatūrologai ir literatūros kritikai – Jūratė Sprindytė, Renata Šerelytė, Laimantas Jonušys ir užsienio kritikai bei apžvalgininkai. L. Jonušys pavadino prozininko knygas „metafizinės fantastikos literatūra, kurioje stulbinamai veikia mistiškas, bet realiai įtaigus lemties neišvengiamumo motyvas.“

Šiame interviu J. Melnikas pasakoja apie naujausią romaną, išmėgintus žanrus, masinę ir intelektualią fantastiką, apie taupų, bet vizualų stilių, kuris itin traukia kino kūrėjų dėmesį, ir apie rašytojo misiją karo laiku. „Likimo akivaizdoje, veikiami gamtos ar istorijos jėgų, jaučiamės sutrikę ir bejėgiai. Kur ieškoti atramos? Amžinybėje“, – sako rašytojas, kalbėdamasis su Lolija Spurgiene.

Romane „Te visad būsiu aš“ sukūrėte įspūdingą nemirtingo, amžino žmogaus pasaulį. Išbandęs kelis žanrus grįžtate prie „senos geros“ antiutopijos? Galbūt šis žanras artimas jums ne tik kaip rašytojui, bet ir kaip filosofui?

Tiesą galima perteikti įvairiai – per sąvoką ir per vaizdinį. Man įdomu plėtoti mintį, pirmiausia dėl savęs paties. Didele dalimi tai darau, kad suprasčiau, kas vyksta manyje – taip vaduojuos iš neurozių ar kompleksų, tai savotiška psichoterapija. Suprasti reiškia išsilaisvinti, teigia psichoanalizė.

Tačiau psichoterapinį poveikį turi ne tik filosofijos rašymas, bet ir meninių pasaulių kūrimas. Kurdamas įsivaizduojamą pasaulį, kur veikia gyvi žmonės su gyvais jausmais, mintimis, išsivaduoji iš dusinančios tikrovės. Realybėje esame suvaržyti savo vaidmenų – mūsų tikrąjį „aš“, savastį (self), mūsų egzistenciją gožia šie vaidmenys. Kaip pasakytų Carlas Jungas – Persona, tai yra vaidmuo, užimantis mūsų pačių vietą. Ir reikia stipraus sukrėtimo, kad pajustume save.

Taip, mano proza yra egzistencinė, rašau apie tai, kas slypi mūsų gelmėse. Žmonės gyvena nepažindami savo giluminio „aš“, atlikdami vaidmenis tarsi sapne.

Esate žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, jūsų kūryba išversta į daug kalbų, pelnė solidžių premijų. Kaip manote, kodėl jūsų romanai sulaukė tarptautinio pripažinimo?

Nelygu, ką laikysime pripažinimu. Tai reliatyvus terminas. Kaip jį išmatuoti? Užsienyje išleistų knygų skaičiumi? Ne paslaptis, kad dauguma knygų, išverstų į kitas kalbas, nesulaukia jokių atsiliepimų, geriausiu atveju parašoma viena dvi recenzijos nelabai žinomuose leidiniuose. Apie tai nėra priimta kalbėti. Sunku išgarsėti kitoje šalyje. Tai priklauso nuo kūrinį išleidusios leidyklos pastangų ir, žinoma, nuo paties teksto, jo universalumo.

„Te visad būsiu aš“ romanu kviečiu skaitytoją tapti nemirtingą. Tai rizikinga ir net žiauru – juk mano skaitytojas mirtingas. Bet tai – galimybė pažvelgti į savo laikiną gyvenimą iš aukščiau, pamatyti ne tik jo beprasmybę, bet ir prasmę. Romanas ir apie nemirtingojo meilę mirtingajai. Apie dviejų pasaulių, dviejų pasaulėžiūrų susidūrimą. Nemirtingųjų pasaulėžiūra kitokia – tokią kiekvienas turėjome vaikystėje, kai naiviai tikėjome esą nemirtingi…

Bet juk daugelis, jei ne dauguma žmonių, bent katalikiškoje Lietuvoje, tiki nemirtingumu… Taip, kitokiu negu Žemėje. Bet ir tokiu, nes žmogus siekia gyventi ilgiau, kreipiasi į gydytojus… Visi arba beveik visi stengiasi pratęsti savo žemiškąjį egzistavimą. Mano romanas ir apie ateities visuomenę, į kurią beprotišku greičiu skubame. Apie visuomenę, kurioje visi taps – ir jau beveik tapo – kontroliuojami. Valdomi iki smulkiausių detalių. Technika, malonumai, lengvas gyvenimas, „komunizmas“, bet kokia kaina?

Knygos anotacijoje rašoma, kad tai ir aštraus siužeto romanas.

Taip, pagal išorinius požymius – tai trileris. Bet ir drama, meilės, intelektualinis iniciacijos romanas – herojus, kaip ir ankstesnėse mano distopijose, eina praregėjimo keliu. Galiausiai tai distopija, fantastika. Žanrų susiliejimas. Romane turi būti intriga, mįslė, kuri įmenama pabaigoje. Niekada nežinau, kuo istorija baigsis, tai visada netikėta ir atsiranda savaime. Jei netikėta autoriui, bus netikėta ir skaitytojui.

Kuo aktualus jūsų naujasis romanas pastarųjų metų įvykių kontekste?

Kas gali būti aktualiau už faktą, kad esame mirtingi? Už nemirtingumo troškimą? Visos religijos išaugo iš šio troškimo. Knygoje paliečiu gelminius archetipus, ir tuos, kurie susiję su mirties baime. Pastarieji metai suvedė mus į akistatą su mirtimi, priminė mūsų baigtinumą: iš pradžių karantino metai, dabar karas, masinės mirtys Ukrainoje, branduolinio karo grėsmė.

Kaip įveikti baimę? Daug kas praranda ramybę, išprotėja. Praranda save. Viliuosi, kad mano knyga taps atokvėpiu, padės suvokti mūsų gyvenimo trapumą ir amžinosios būties patikimumą, padės pakilti virš dabartinių laikų chaoso ir pažvelgti iš savo amžinojo „aš“ aukščio. Tokia ir romano pavadinimo prasmė.

Romano pavadinimui panaudojote eilutę iš sovietmečio laikų optimistinės dainelės vaikams?

Sovietmečio hitas „Te visad šviečia saulė“ – ne tik vaikams. Tai buvo savotiškas SSRS himnas, šlovinęs amžinąjį gyvenimą. Neatsitiktinai priedainyje skamba žodžiai „Te visad būna mamos, te visad būsiu aš!“ Romano herojaus mama yra „visada“, ji nemirtinga kaip ir herojus – svajonė sukurti komunizmo rojų išsipildė.

Kai keliamas klausimas, kodėl kai kurie žmonės, gyvenę SSRS, jaučia nostalgiją, nepaisant to, kad gyveno laisvės stokos sąlygomis, retai atkreipiamas dėmesys į anuomet puoselėtą pasaulėžiūrą. Tai buvo šalis, kurioje viešpatavo ekstaziška, vaikui būdinga pasaulėžiūra, kurioje dominavo džiaugsmas, judėjimas, malonumas, euforija. Žodžiu, šventė.

Čia matyčiau atsakymą, kodėl režimas gyvavo taip ilgai ir net jam žlugus didelė dalis jį patyrusių žmonių prisimena tą gyvenimą su nostalgija. SSRS skambėdavo orkestrai, maršai, diena prasidėdavo energinga mankšta – „visa šalis“ atlikdavo fizinius pratimus, klausydamasi radijo transliacijos, savaitgaliais parkuose grojo gyva muzika, orkestrai. Ši nuostata puikiai perteikta Alberto Antanavičiaus dainoje „Parko estrada“.

Nors šventės pojūtis, nepaisant žiaurios realybės, buvo kuriamas dirbtinai, bet jis tiko vaiko pasaulio suvokimui. Totalitarinė santvarka, atimdama iš žmogaus galimybę veikti pačiam, pavyzdžiui, užsiimti verslu, kūrė iliuziją, kad jį viskuo aprūpina, taip infantilizuodama, paversdama jį amžinu vaiku. Na ir, žinoma, visi buvo lygūs – taip, skurde, bet lygūs.

Mano romane Amžinosios valstybės gyventojai – dideli vaikai. Bet ne viskas taip paprasta. Rojus gali tik atrodyti kaip rojus. Kol tiesa slepiama už širmos.

Sovietmečio propaganda nuolat kalbėjo apie „komunizmo saulę“, apie „rojų“, kuriame nebus pinigų, visi žmonės bus broliai ir t. t. Tiesą sakant, pasaulis dabar juda link tokio savotiško „idealo“, kliaudamasis tobulėjančiomis technologijomis, kurdamas virtualią realybę, dirbtinį intelektą ir kontroliuodamas kiekvieną, mainais į „lengvą gyvenimą“ ir net nemirtingumą – dabarties mokslas ir medicina intensyviai sprendžia, kaip užtikrinti nemirtingumą: žmonės dabar gyvena vidutiniškai dukart ilgiau nei praėjusio amžiaus pradžioje. Neatsitiktinai „pasaulio perkrovimo“ iniciatoriai atėjo iš kairės, tai yra užsikrėtę komunizmo idėja.

Pasakojate apie naująjį pasaulį, nemirtingą žmogų, kurį vis labiau užvaldo abejonė dėl nemirtingumo prasmės. Kur link jis veda romano veikėją Dio, patyrusį ilgaamžybę ir vyro, ir moters kūnuose?

Nenoriu „spoilinti“, į šiuos klausimus skaitytojai ras atsakymus patys.

J. Melnikas yra Lietuvos rašytojų ir Ukrainos rašytojų sąjungų ir Lietuvos PEN centro narys, Lietuvoje ir svetur ypač išgarsėjęs savo romanais „Tolima erdvė“, „Rojalio kambarys“, „Maša, arba Postfašizmas“ bei kitais. Jurgio Kunčino literatūrinės premijos laureato kūriniai nuolat patenka į kūrybingiausių knygų dvyliktukus, „Metų knygos“ rinkimus. J.Melniko kūryba puikiai įvertinta Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje, Vokietijoje – romanas „Tolima erdvė“ 2013-aisiais pripažintas „BBC Metų knyga“ Ukrainoje, 2018-aisiais – „Metų knyga“ Prancūzijoje.