Ar LGBTQ+ literatūra jau užsitarnavo laimingą pabaigą?
Laimingos pabaigos knygose – jokia naujiena. Tačiau viena visuomenės grupė pirmos literatūrinės laimingos pabaigos sulaukė ne taip ir seniai.
Patricija Tilvikaitė/ žurnalas knygos.lt
Patricios Highsmith romanas „Kerol“ („Price of Salt“), išleistas 1952-aisiais, – jokiu būdu ne pirmasis LGBTQ+ literatūros kūrinys, tačiau laikomas pirmuoju, kai dvi įsimylėjusios moterys nei mirė, nei nusižudė, nei jokiu kitu būdu sulaukė per ankstyvos pabaigos. Tiesa, ar knyga (ir jos pabaiga) laiminga, būtų galima ginčytis, tačiau kalbai pasisukus apie LGBTQ+ temą kūryboje (o vertinant statistiką ir turimas teises – ir gyvenime), laimė – labai santykinis reikalas. Lietuviškai „Kerol“ buvo išleista tik 2021-aisiais.
Kaip toli nuėjome per tuos daugiau nei septyniasdešimt metų? Ar jau užsitarnavome savo laimingą pabaigą? O gal tragedija ir LGBTQ+ likimai visada eis koja kojon?
1956-aisiais pasirodęs Jameso Baldwino „Džovanio kambarys“ („Giovanni’s Room“), į lietuvių kalbą išverstas tik (net?) 2024-aisiais (pagaliau!), – skausmingas, apmaudo ir internalizuotos homofobijos kupinas romanas. Pagrindinis veikėjas Prancūzijoje slepiasi nuo savęs ir savo veiksmų pasekmių, nes tai, ką daro Paryžiuje, tarsi neegzistuoja namuose Amerikoje. Panašiu metu, kai buvo parašytas „Džovanio kambarys“, Amerikoje gimsta, o vėliau ir ima kurti Vytautas Pliura – lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus. Jo LGBTQ+ eilėraščių rinktinė „Švelnumas pragare“ (lietuviškai – 2021-aisiais) kalba apie buvimą už gero tono ribų. Slepiantis ne kur nors kitoje šalyje, o savo paties mieste, ieškant saugesnio rajono, buto ar lovos, kur nors trumpam gali būti savimi. Lietuvoje tik taip vėlai atrastas LGBTQ+ poetas apie save kalba taip, kaip to meto homoseksualių kūrėjų tekstuose ir įprasta – apie gerą pabaigą net nesvajojant, jos nei tikintis, nei laukiant. Prilygindamas save visiškoms atmatoms, pavyzdžiui, serijiniams žudikams, Pliura kuria paralelę tarp savo patirties šalia sergančiųjų ir mirštančiųjų nuo AIDS ir Lietuvos bei lietuvių istorijos skaudulio – koncentracijos stovyklų. Tiek Džovanis, tiek Pliura slepiasi, bet ar dabar jau jaustųsi saugūs?
Po beveik pusės amžiaus JAV studijavęs ir įvairiais amerikietiškais simboliais savo kūryboje su Pliura puikiai susikalbėti galintis Artūras Tereškinas 2017-aisiais parašė pirmą lietuvišką romaną „Nesibaigianti vasara“ apie vyrų meilę ir seksą. Ir susikalba abu autoriai ne tik per simbolius, bet ir per skausmą – vienas vienu metu norėjo ir slėptis, ir net laikraščiuose publikuoti savo meilužių vardus. Kitas moderniame XX amžiuje tarsi galėtų jaustis saugus, Tereškino veikėjas gali net dokumentuoti savo seksualines patirtis. Žinoma, pagal dabartinius įstatymus Tereškino ar jo veikėjų už buvimą gėjumi niekas nepasodintų į kalėjimą, bet kiek toli „Nesibaigianti vasara“ yra nuo Oscaro Wilde’o „De profundis“ (pasirodė 1897-aisiais)? Tereškino kuriamas pagrindinis veikėjas nesvarsto apie savo padėtį visuomenėje, (ne)toleranciją, neapykantą. Neįkalina savęs įsitikinime mėgti tik tai, kas stereotipiškai priklausytų gėjų kultūrai ar jo, kaip homoseksualo, tapatybei. Jis siekia išsilaisvinti, bet ne todėl, kad visuomenė būtų jį kaip nors įkalinusi – griežčiausias kalėjimas vis tiek yra tas, kurį susikuri pats. Net jei manai sau leidžiantis bene viską. Net jei taip mano ir visi kiti.
Po 2000-ųjų leidžiamose LGBTQ+ šiuolaikinėse istorijose atsiranda patys plačiausi kontekstai ir kur kas platesnė emocijų ir galimų pabaigų amplitudė. Pagaliau daugėja įvairiausių pasakojimų, pavyzdžiui, meilės romanų, kuriuose LGBTQ+ bendruomenė gauna tokią pat saldžiai laimingą pabaigą kaip ir skirtingos lyties poros. LGBTQ+ literatūra vis dažniau laimi ir prestižinius apdovanojimus.
2017-aisiais Andrew Seano Greero „Arturas Vargas“ („Less“) laimėjo Pulitzerį, o Hanyos Yanagiharos 2015-ųjų bestseleris „Mažas gyvenimas“ („Litle Life“) pelnė krūvą apdovanojimų ir skaitytojų palankumą tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje. „Mažas gyvenimas“ jokiu būdu nedžiugina, o pagrindiniam veikėjui ir aplink jį besisukantiems tenka tiek iššūkių, kad dalis skaitytojų tokio tipo literatūrą vadina misery porn (liet. „kančios pornografija“). Visgi knyga džiugiai priimta ir gausiai skaityta net Lietuvoje, bet kyla klausimas – ar būtų taip pat mėgstama, jei pagrindinis LGBTQ+ veikėjas šitiek nesikankintų?
O štai žavusis Arturas Vargas, kurio iššūkiai, nepaisant ironiškos pavardės, labai kasdieniški, bet nebūtinai vykstantys kasdien (kai „Mažo gyvenimo“ veikėjas, rodos, susiduria su visomis įmanomomis problemomis nuo pat gimimo iki pat pabaigos), niekaip nešokiruojantis ir neišsišokantis, pasakoja istoriją, kurią dar nebūtinai visi pasiruošę skaityti, – apie LGBTQ+ gyvenimą be didelių vargų. O gal vargų LGBTQ+ literatūroje vis dar reikia? Gal tai kelias į empatiją, todėl ir priėmimą?
Džiugu, kad lietuviškų LGBTQ+ literatūros žanrų amplitudė plečiasi – 2024-aisiais Ignės Ale parašyti „Migruojantys paukščiai“, rodos, yra pirmasis apie dviejų moterų meilę pasakojantis lietuviškas romanas. Ir pagrindinės veikėjos išties gali neblogai susikalbėti su jau minėtu Arturu Vargu – jos gyvena sau ir savaip, atranda meilę be nereikalingų ir erzinančių nesusikalbėjimų, brandžiai ir sukurdamos santykį, kurio tikriausiai daugelis sau linkėtume. Jos gauna tikrą, vadovėlinę, literatūrinę laimingą pabaigą – ne atėjusią iš ultimatumų ir atsiskyrimo nuo viso kito, kas brangu, kaip „Kerol“, o tą, kuri nekelia kartėlio.
Rašydama antrąjį romaną „Nepriklausomybė“, LGBTQ+ kūrinį, pati neišvengiau nei tragizmo, nei skausmo. Susidūriau su skaitytojų pasipiktinimu ar susinepatoginimu – kaip taip gali būti, kad vyras, kuriam jau (net? Tik!) keturiasdešimt, pradeda tyrinėti savo paties seksualumą? Po ilgametės santuokos su moterimi vis dažniau prabunda šalimais vyro, o dar ir jaunesnio? Ar taip gali nutikti ir man? Ir kodėl didžioji veikėjų gyvenimo tragedija visai nesusijusi su jų seksualumu ar orientacija? Argi gali šitaip būti? Ir ar netobuli ir klystantys verti „ilgai ir laimingai“? Jei ne, ar lieka to vertų literatūroje ar gyvenime?
Turbūt jau jaučiamės beveik nusipelnę laimingos pabaigos. Ir turbūt skaitytojai beveik pasiruošę apie tokią skaityti. Bet link jos vis dar žingsniuojame labai atsargiai, net jei nuo pirmųjų bandymų ir praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų.