Andrius Užkalnis: kaip tapti rašytoju

Publicistas ir rašytojas Andrius Užkalnis, pristatęs devintą savo knygą „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“, nutarė atskleisti, kaip tapti rašytoju.

***

Niekas manęs neklausia, kaip tapti rašytoju. Daugelis klausia, kaip turėti daugiau sekėjų, gauti daugiau paspaudimų „patinka“ arba nors kiek panašių į pinigus honorarų už išspausdintus dalykus. Kai kada net klausia, kaip išleisti knygą, kurią jau parašė ir kuri bus tikra sensaciją (jie žino, kad bus).

Todėl papasakosiu, kaip tapti rašytoju. Neprašytas papasakosiu. Nes gal kas nors užsimanys imtis šios senos profesijos.

Pirmiausia pasirūpinkite kokiu nors užsiėmimu, iš kurio galėtumėt uždirbti pinigų, kol brandinsite savyje rašytoją. Nes jums reikės valgyti, gerti ir rengtis kokiais nors drabužiais (nebūtinai labai kažkokiais – pažiūrėkite į mane), ir tai truks kokia dvidešimt metų, jei jums labai pasiseks. Rašyti knygas galite pradėti ir anksčiau, iš tiesų nors ir dabar, bet uždirbti iš rašymo užtrunka nežmoniškai ilgai.

Pradžiuginsiu. Daugelis rašančiųjų to laiko niekada nesulaukia. Tai yra blogiau negu mokytis, kad taptumėt neurochirurgu. Irgi užtrunka porą dešimtmečių, bet kai jau pagaliau leidžia patiems krapštyti gyviems žmonėms smegenis, tai beveik visiems neurochirurgams moka algą kiekvieną mėnesį, ir tai yra labai gera alga. Rašytojai neturi jokių panašių garantijų.

Dar štai kas: tapimas rašytoju pareikalaus tiek kantrybės, kad pusę tiek jos išnaudoję galite išmokti pilotuoti lėktuvą, operuoti laukinius žvėris, protezuoti dantis arba tiesiog kalti labai gerus pinigus. Tai proporcingai blogiausias pastangų ir laiko pritaikymas pasaulyje. Nebent bandymas gauti dėmesio iš pačios gražiausios klasiokės, kuri į jus mokykloje nė nežiūrėjo, gali kainuoti tiek pastangų, bet ir tai šansai ten geresni: po dvidešimties metų ta klasiokė bus žymiai sukalbamesnė. Jei ši pastaba jus įžeidė, parašykite man asmeninę žinutę ir gausite įžeidimą, skirtą tik jums.

Rašytoju tampama visiškoje vienumoje. Visi, kas jums galėtų padėti, atkakliai ir aršiai trukdo arba bent jau yra visiškai abejingi. Visi, kas nieko nesupranta apie rašymą ir skaitymą, labai stengiasi jus paraginti ir padrąsinti, ir jų pagalba tolygi aklo žmogaus drąsinimui eiti nenustatytoje vietoje per Geležinio Vilko gatvę piko valandą ir nieko nebijoti. Nepamirškite, kad labiausiai jus drąsins ir pliaukšės per petį tie, kas patys nieko gyvenime niekada nėra nei parašę, nei išleidę, nei (greičiausiai) perskaitę. Jūs esate visiškai vieni ir tik jūs žinosite – parašėte gerą knygą ar ne. Arba nežinosite. Pagalbininkų šiame biznyje nėra. Patarėjų rašymo biznyje nauda maždaug prilygsta naudai patarėjų, sakančių, kurį skaičių pasirinkti kazino, kad laimėtumėte žaisdami ruletę. Jei jie žinotų – kaip, loštų patys. Bet nelošia. Pagalvokite apie tai.

Iš potencialių rašytojų pelnosi rašymo kursai ir rašytojų mokyklos. Jie beveik niekuo nesiskiria nuo alfa patino vyriškumo mokymų, išskyrus tai, kad ten mokytojai beveik niekada nesėda į kalėjimą. Jei manote, kad jums padės rašymo kursai arba mokykla, nesmagu bus jus nuvilti, bet labai norisi ir aš jus nuvilsiu. Nueikite kada nors į knygyną arba internete atsiverskite bestselerių sąrašą. Gerai pažiūrėkite į pirmąsias dvidešimt knygų. Nė vienos jų autoriai niekada nebuvo net arti rašytojų kursų ar rašytojų mokyklos. Kažkada anglų laikraštis The Times paskelbė, kad laikysis politikos nesamdyti žurnalisto darbui nė vieno žmogaus, vyro ar moters, baigusios žurnalistikos mokslus. Taip norėjo pabrėžti, kad mokyklos nemoko rašyti.

Teks įprasti, kad, parašius knygą, leidykla jums pasakys, kad reikia rašyti ne taip, ir tada teks arba taisyti, arba pradėti karą su leidykla, ir nė vienas variantas nėra malonus, ir vienas Dievas težino (kiekvienu atskiru atveju), kuris variantas yra teisingas. Nei jūs žinote, nei leidykla žino. Neturėti savo nuomonės yra kvaila, laikytis jos įsikibus – irgi. Jei leidykla sako, kad viskas jūsų rankraštyje tobula, bėkite toliau nuo tokios leidyklos. Čia kaip moterys, kurios sako, kad žiūri į jus kaip į Dievą ir kad jumyse viskas yra tobula: po trijų mėnesių jūsų laukia labai blogos naujienos. Taip ir su nekritiškais leidėjais.

Ar mėgstate pristatyti savo kūrinius žmonėms ir kalbėti prieš didelę tylinčią auditoriją? Tokių yra, bet tada mokykloje jūs lankėte dramos būrelį ir stengėtės būti dėmesio centre, paskui buvo bloga santuoka, blogas profesijos pasirinkimas (bet kuria tvarka), ir dabar jūs graužiatės dėl gyvenimo, kuris nuėjo visai ne ten. Tada rašymas jums neaktualus. Visi kiti žmonės – introvertai ir jiems prieš auditoriją kalbėti yra kančia arba jie išmoksta perbraukti savo natūrą didelėmis valios pastangomis ir nuo tada gali dantimis kramtyti vinis. Sveikinu, jei tai padarėte. Jei šito neišmoksite, galėsite sėdėti ir stebėti, kaip kieno nors žymiai lengviau parašyta ir paprastesnė knyga lenkia jūsiškę maždaug dvidešimčia kartų, nes jis netingi važinėti po visas šalies bibliotekas ir pardavinėti savo knygų kaip arbūzų, nes parašymas buvo tik pusė verslo, o visa kita yra aršus ir negailestingas pardavimo darbas.

Ir paskutinis dalykas. Per tuos dvidešimt metų turite perskaityti milijonus žodžių. Knygų, straipsnių, monografijų, šokolado pakuočių. Įkvėpimas taip niekada ir neateis (jo nebūna), bet skaitydami, ką parašė kiti, ir patys rašydami be sustojimo meistrystę galite pasiekti. Ir būtent tada galėsite gauti pirmąjį rimtą honorarą ir iš jo apmokėti sąskaitą elektros tinklams, kaip kažkada aiškino buvimo rašytoju esmę Stephenas Kingas. Tai sėkmės! Po dvidešimties metų praneškite man, kaip sekėsi.

Algio Kriščiūno nuotrauka