Ilona Madelaine: ko galima išmokti iš meilės romanų?   

„Kad ir ką patirsite versdami knygos puslapius, nesijaudinkite – viskas bus gerai. Meilės romanas yra saugus literatūros žanras“, – skaitytojus įspėja ir naują karštą romaną „Viesulas“ pristato Šveicarijoje gyvenanti rašytoja Ilona Madelaine.

Bestselerio „Nuodas“ autorė grįžta su nauja istorija. Po nesėkmingo meilės romano darbe Smiltę atleido, po Vilnių ėmė sklisti apkalbos. Su suklastotu CV rankoje mergina sėdo į Ženevą skrendantį lėktuvą ir prisiekė sau, kad daugiau jokių nuotykių  darbe, tik karjera! Ar pavyks „Viesulo“ herojei laikytis sau duoto žodžio? Kokie išbandymai Smiltės laukia naujoje šalyje ir per klastą gautame darbe? Ir svarbiausia – o kaip ten su ta meile?  Romaną išleido BALTO leidybos namai.

Ar tai, kad „Viesulas“ saugus, ir reiškia ant viršelio šviečianti raidė „S“?  

Šiuo atveju „S“ žymi, kad knyga suaugusiesiems (juokiasi). Tai įspėjimas skaitytojui. Rašau pasiutusiai ir atvirai moteriai, todėl jautresnės ir įspėjamos, kad bus karšta. Aš labai jauna pradėjau skaityti meilės romanus, gal netgi per anksti, bet visiškai nesigailiu. Tuomet lytinis švietimas buvo labai kuklus, viską, ką reikėtų žinoti bręstančiai merginai, pasiėmiau iš knygų. Tikiuosi, ir mano knygose aprašytos situacijos ar detalės taip pat kažką įkvėps, privers susimąstyti ar suteiks žinių.

Kodėl meilės romanus vadinate saugiu žanru?    

Meilės romanas žada emocionaliai pakilią pabaigą. Bet noriu pabrėžti, kad ir po saldžiu viršeliu gali slėptis susimąstyti verčianti istorija. Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Tada patiki, jog ir tavo gyvenime viskas bus gerai. 

Jei meilės romanų skaitytoja nutars ne spręsti problemas, o apsiginkluoti kantrybe ir sulaukti princo ant balto žirgo…  

Trilerių gerbėjai užvertę romaną nepuola žudyti! Tiesiog laukiant išvis gyvenime nieko neįvyksta.  Jei nori rasti partnerį ar pataisyti santykius su mylimuoju, turi pradėti daryti kažką, ko niekada nedarei. Išeiti iš komforto zonos, kalbėtis net intymiausiomis temomis ir, svarbiausia, labiau pasitikėti savimi! 

Knygas rašau moterims, kad jas įkvėpčiau ir kad jos drauge išgyventų nuotykį, kokį patyriau rašydama. Mes visos labai skirtingos, tačiau trokštu suteikti viltį – nereikia nuleisti rankų, jei kas nors nesiseka. Mano herojės – jau peržengusios trisdešimtmečio ribą, noriu parodyti, kad amžius nėra kliūtis daryti kažką naujo, siekti karjeros, ieškoti meilės. Netgi elgtis kvailai. Ir viskas yra įmanoma!

Su viena mergina užsimezgė pažintis, kai dar rašiau „Nuodą“, susidraugavome, ji atvyko pas mane į svečius. Išvažiuodama juokėsi: kad skaitytojas patirtų visą skaitymo patirtį, turėtų su manimi pabendrauti, tada neabejotų, jog tikrai gyvenime visaip nutinka, ne tik knygose. 

Tad ko moko „Viesulas“? 

Atsipalaiduoti ir į viską – bent į daug ką – žiūrėti paprasčiau. 

Romano herojė Smiltė nėra jau tokia atsipalaidavusi, ji nuolat sau turi priminti, kad reikia stabtelėti, nusiraminti, įkvėpti pro nosį, iškvėpti pro burną… 

Jaudinasi, bet žino, kad reikia judėti į priekį, negalima visko mesti pusiaukelėje. Kai namuose ėmė nesisekti, ji pasirinko nuotykį – darbą Šveicarijoje ir bando čia įsitvirtinti. Man patinka posakis „kada, jei ne dabar?“. Man jis tiesiog sukosi mintyse, kai prieš dešimtmetį susikroviau lagaminą ir išskridau į Šveicariją. Kada, jei ne dabar? 

Kai rašiau pirmą savo romaną „Nuodas“, herojus nukėliau į Dzūkiją, kaimą miškų apsuptyje, – taip kompensavau Lietuvos ilgesį. Antrame savo romane „Viesulas“ norėjau papasakoti apie šalį, kurioje gyvenu jau dešimtmetį, – tad mano herojė vyksta į Šveicariją.

Kadaise Šveicarija jus sužavėjo iš pirmo žvilgsnio, pamenate tą įspūdį? 

Atvykau į svečius pas draugę, kartu daug važinėjome po Šveicariją, ypač pribloškė kalnai – tuomet pirmąsyk juos išvydau. Vyras labai mėgsta mane pristatydamas naujiems pažįstamiems pasakoti, kad esu iš Lietuvos, kur aukščiausias kalnas nesiekia trijų šimtų metrų. Šveicarus tai labai pralinksmina. Tada, prieš daugiau nei dešimt metų, pirmąsyk paragavau fondiu. Susižavėjau Ženevos ežero kvapu, iki šiol negaliu atsižavėti tuo aromatu…

Tada sau pažadėjote, kad vieną dieną gyvensite toje stebuklingoje šalyje?  

Po šios kelionės praėjo keleri metai, kai vėl ten atsiradau. Vieną dieną supratau: dabar arba niekada. Niekas netrukdė ryžtis tokiam žingsniui. Užsimerkiau ir… Taip kaip vaikystėje užsiropšti į medį, nieko negalvoji ir šoki. Aišku, geriau, jei tokią akimirką kas nors stumteli. Mane paragino išdrįsti Ženevoje gyvenanti draugė, kartu pradėjome verslą – internetu pardavinėjome apatinius drabužius.  

Kadangi vien iš to pragyventi Šveicarijoje negalėjau, turėjau susirasti ir kitą pajamų šaltinį – įsidarbinau aukle. Tikrai buvau labai drąsi, nemokėjau prancūziškai, o angliškai – labai silpnai. Visko išmokau bendraudama su vaikais. Pasitaikydavo, kad žodžius supainiodavau, ne taip ištardavau ir vietoj griežto paliepimo paimti šepetį ir iššluoti kambarį pasakydavau susirasti liemenėlę… Angliškai tie žodžiai tokie panašūs… Nesuprasdavau, ko jie prunkščia.

Kaip minėjote, meilės romanuose dažnai pasakojama ne tik aistros istorija, bet paliečiamos ir gilesnės problemos. Apie ką kviečiate susimąstyti „Viesulo“ skaitytojus?

„Nuodas“ prasideda legenda, į pasakojimą įpyniau tautosakos motyvų. „Viesulo“ įkvėpimo šaltiniu galima vadinti lietuvių liaudies pasaką „Eglė, žalčių karalienė“.  Meilės romanų rašytojos mėgsta remtis visame pasaulyje žinomų pasakų, legendų, mitų siužetais, jų knygose galima atpažinti ir „Pelenės“, ir „Raudonkepuraitės“, ir „Gražuolės ir pabaisos“ motyvus. Man ir kilo mintis: o kodėl netiktų šiuolaikiniam romanui nuo vaikystės mums visiems žinoma pasaka? Juolab ne kartą esu girdėjusi, kaip svetur išvykusi mergina pavadinama Egle, žalčių karaliene. Norėjau panagrinėti kokią nors aktualią problemą. Dar kartą perskaičiau pasaką, ir jos pabaiga mane, dabar jau suaugusią moterį, tiesiog sukrėtė: žaltį užkapoja Eglės broliai, tačiau ji pasmerkia ne juos, o savo dukrą, kuri gąsdinama išdavė tėvą. Iš šio epizodo ir gimė siužeto linija, kurioje analizavau toksiškus mamos ir dukros santykius. Ir šią problemą galima pabandyti spręsti, Smiltė tai padaro! 

„Viesulo“ herojė Smiltė į Šveicariją išvyksta kiek patobulinusi savo CV. Ar pati esate taip pasielgusi?

Esu. Tegul nemeluoja tvirtinantieji to niekada nedarę. Juk norisi pabrėžti kai kuriuos savo gebėjimus priklausomai nuo darbo, į kurį pretenduoji. Tai ne klastotė, tik kiek kitoks taškų sudėjimas. Melavau tik pretenduodama į auklės darbą, nurodžiau, kad esu prižiūrėjusi vaiką, nors to nebuvau dariusi. Su drauge perskaitėme, ko prašo auklės ieškanti šeima, surašėme, jog visa tai ir moku. Nuėjau į pokalbį, atrodė, puikiai susitvarkiau, o ir vaikas mane priėmė. Tik jau susitikimo pabaigoje jie perklausė, ar tikrai esu tokį mažą vaiką prižiūrėjusi, nes sauskelnių tai nemoku uždėti… Supratau, kad negalėsiu su mažiukais dirbti, radau šeimą, kur reikėjo pagelbėti paaugliams. 

Kartais turi elgtis daug negalvodamas, šoki ir… Perėjau viską, galų gale įsidarbinau reklamos agentūroje. Tikrai buvo sunkių akimirkų, kai turėjau daug ko išmokti. „Viesule“ aprašiau ne vieną tikrą įvykį: ir tai, kaip mano šefas apstulbo, išgirdęs, kaip bėgau nuo kontrolierių, nes važiavau be bilieto. Ir suknelė su kniedėmis atsisagstė einant į svarbų susitikimą su verslo klientais. 

Net neabejoju, kad perskaičiusieji knygą užsimanys Šveicarijos kalnuose į restoraną nueiti per pusnynus… 

Tai tikrai įspūdinga patirtis – esame su vyru taip bridę. Ne viename aprašyme bandžiau perteikti tai, ką esu patyrusi keliaudama po Šveicariją. Tad jei kas nors atvyks slidinėti ar šiaip pasivaikščioti po kalnus, tikrai išvys panašius restoranus, kalnų užeigas. 

Tai ir Kilianas – lyg nulietas jūsų vyras?

Visiškai ne. Kažkada bandžiau rašyti kalėdinę istoriją, herojui davusi vyro vardą, – strigau, negalėjau nė sakinio parašyti. Kilianas – mano sukurtas personažas. O mano vyras Lucas – atrama, jei ne jo palaikymas, negalėčiau rašyti. Man reikia daug laiko: rašau, perrašau, vėl grąžinu, ką ištryniau. 

Skaitytojų laukia staigmena – piešiniai, papildantys romaną. Jų autorė – jūs! Kaip kilo tokio priedo idėja? 

Nusižiūrėjau nuo amerikiečių, jos taip papildo savo knygas, o aš juk esu studijavusi dailę. Man smagu piešti – jei rašydama išsisemiu, piešdama pasisemiu. Juk ir pradėjau piešti, kai gydytojas diagnozavo man depresiją ir paklausė, ką man patikdavo daryti vaikystėje. „Piešti“, – atsakiau. Vėl pradėjau tapyti, o sėdėdama prie molberto atradau audioknygas – kritau į meilės romanus. Kaip kadaise paauglystėje. Paskui kilo noras rašyti – taip ir padariau: pradėjau aprašinėti nuotykius su draugėmis, o mums visko yra nutikę. Sėsdavau prie kompiuterio apimta didžiulio liūdesio, rašydavau apie linksmus dalykus, ir nuotaika palengva skraidrėdavo. Ypač buvo smagu rašyti apie įsivaizduojamus vakarėlius – galbūt todėl, kad tuo metu negalėjau pakelti taurės šampano, nes vartojau vaistus? Atsitraukdavau nuo kompiuterio, o širdyje taip lengva ir gera… Taip atsirado pirmas mano romanas „Nuodas“, dabar pristatysiu antrąjį, o mintyse jau trečiasis – ketinu sugrįžti į Piktavilkius ir pasakoti Agniaus istoriją.