Valymas

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas... Rodyti daugiau >

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį, žiaurią paslaptį, kurios ji nenorėtų atskleisti, bet kuri neleidžia ramiai kvėpuoti. Ar aš neprašoviau išsirinkusi knygą labiausiai dėl viršelio? Sunku atsakyti. Knyga paliko gan dviprasmišką jausmą. Romano tema artima mums, lietuviams - pasakojime susipina nepriklausomybę atkuriančios Estijos istorija su vis labiau įsigalinčiu kapitalizmu, pokaris ir jo komunistinė patirtis. Pagrindinė šio romano ašis: Alydė Trū, fanatiškai įsimylėjusi savo sesers vyrą. Šie jos jausmai pakeičia kelių šeimos kartų gyvenimus.

Skaitydama knygą ir žiūrėdama į jos viršelį įsivaizduoju Alydę, moterį, kuri atrodo laukia atleidimo ir supratimo už savo išdavystę.Jos pavydas seseriai buvo toks neišmatuojamas, jog ji pamynė savo vidinį balsą ar kaip kitaip pavadintume sąžinę, nusisuko nuo šeimos, jos pagrindinis tikslas buvo pašalinti "priešininkę", kad Hansas (sesers vyras) būtų su ja. Alydė savo vyro, uolaus komunisto padedama sugeba pasukti įvykius tokia linkme, jog sesuo Ingelė su dukra būtų išsiūstos į Sibirą. Skaitydama ir apmąstydama jos poelgį niekaip negalėjau suprasti tokios meilės, kuomet tau neberūpi artimiausi žmonės, jog juos gali išsiūst tiesiai mirčiai į nasrus ir kuomet suvoki ,kad tavo meilė visvien nesulauks atsako. Tai pavyzdys, kokia meilė, jei tai galima vadinti meile, gali būti žiauri ir aptemdyti protą. Alydė slepia sesers vyrą, kadangi jis buvo antikomunistinis veikėjas, bando jam įtikt. Tačiau jos rūpestis nieko neduoda. Hansas kiekvieną dieną rašo savo mintis į sąsiuvinį, kur vieną dieną galima perskaityti tai :"Alydė atnešė butelį degtinės. Net pažvelgti į jos pusę nenoriu. Kaip galiu jos klausti, jei tik primušti norisi?" O Alydė toliau puoselėja viltis.

Kuomet pasakojimas nusikelia į 1992 m., Alydė tebegyvena tame pačiame kaime ir ją aplanko jauna mergina. Ir staiga iškyla prisiminimai apie tai, ką ji padarė praeityje. Sąžinė atbunda, o ar galima bus visa tai atitaisyti?

Kai skaičiau šį romaną ,dažnai norėjosi smerkti Alydę dėl vieno ar kito poelgio, bet užvertus paskutinį puslapį suvokiau, kad mes visi žmonės ir pats nežinai kaip elgtumeisi tokiose situacijose. Dabar gyvename palyginus ramiais laikais, o savo žmogiškumą ir moralines vertybes žmonės visada patikrina sunkiais gyvenimo tarpsniais. Tada turi pasirinkti. O koks bus pasirinkimas, žinai tik tu pats.

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau.... Rodyti daugiau >

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors prisimenu. Tai istorija apie meilę, ištikimybę, išdavystę, šeimą, prioritetus, sunkų laikmetį ir pasirinkimų pasekmes. Sunkiai nuspėjama įvykių eiga tik dar labiau įtraukė į pasakojimą.
Viskas prasideda nuo to, kaip vieniša senolė Alydė savo kieme randa Zarą. Pasakojimas vystosi peršokant iš vieno laikmečio į kitą, iš Estijos į Rusiją. Žavėjausi autorės sugebėjimu į tokį įtemptą pasakojimą įpinti paprasčiausių buities detalių, kurie liudija to meto Estijos ir apskritai to laikmečio, istoriją. Tarkim, kaip degtine šildydavosi kojas arba, kaip balindavo dantis anglimi, apie kojinaičių svarbą, kuri man pasirodė itin simboliška. Skaitant apie seseris Alydę ir Ingelę, jaučiau didžiulį svetimumą. Rodos, seserys būna artimesnės, nuoširdžiau kalbasi, dirba kartu. Tačiau čia atvirkščiai, rodos, lyg ne seserys, o konkurentės visose gyvenimo srityse. Ar meilė gali taip apakinti žmogų, jog jis ryžtųsi tokiai žiauriai išdavystei? Ar aplinkybės taip lengvai priverčia žmogų žudyti? Klausimai, į kuriuos nesugebu atsakyti. Laikotarpis buvo žiaurus, tokie pat žiaurūs buvo ir žmonės. Gyvenant laisvoje Lietuvoje, žinoma, lengva svarstyti šiuos klausimus, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, liudija tik pavienių žmonių atsiminimai. Taip ir čia. Kas žino, kaip tokiomis aplinkybėmis būčiau pasielgusi aš, ar kas kitas. "Valymas" ir šiurpinanti, ir priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, knyga. Labai rekomenduoju.

NEREALI knyga. Nenuspėjama, žiauri, įtraukianti. Teko matyti ir spektaklį, ir filmą, viskas, kas susiję su šia knyga, yra nuostabu.

Knyga labiau sukėlusi neigiamas emocijas, tačiau tokių knygų kartais reikia, kad gyvenimas neatrodytų pernelyg rožinis. Ar rekomenduoju. O, taip!