Atsiliepimai
Aprašymas
Valentino Masalskio talentas – vienas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre.
Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuojantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.
Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („...su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.
Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų... Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija. Tas pats buvo kine: nuolat reikėdavo įrodinėti. Dabar yra priklausomybė, bet tai jau ne aš diktuoju, ne Masalskis įsakinėja, o pati tema, kuriai mes visi turime paklusti.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Cornelia.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Ugne Bec.
Pardavėjo reitingas: 91%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Alkri.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Dalius.
Pardavėjo reitingas: 93%
Valentino Masalskio talentas – vienas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre.
Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuojantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.
Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („...su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.
Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų... Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija. Tas pats buvo kine: nuolat reikėdavo įrodinėti. Dabar yra priklausomybė, bet tai jau ne aš diktuoju, ne Masalskis įsakinėja, o pati tema, kuriai mes visi turime paklusti.
Atsiliepimai