Sakmė apie Juozą + nemokamas atvežimas! | Kęstutis Šapoka | knygos.lt

Aprašymas

Kęstutis Šapoka – ypatingo braižo ir ypač savito požiūrio rašytojas, radęs gerbėjų tarp konceptualesnės, intelektualesnės literatūros skaitytojų. Galima sakyti, kad jau patentuota yra šapokiška ironija ir šapokiškas šiuolaikinis socialinis realizmas.

Autoriui, kuris yra ir menotyrininkas, būdinga konstruoti savotiškus koliažus tekstais, pasitelkti ryškius intertekstus ir įžūlokai juos naudoti (iš esmės antisnobiška, anti-elitistinė autoriaus pajauta), sulieti „žemąją" ir „aukštąją" kultūras. Kalbėdamas apie vadinamąjį „low life", „žemajai" kultūrai priskiriamą gyvenimą, autorius taip atidirba kūrinio formą ir kalbą, kad kūrinys neabejotinai tampa aukštosios kultūros dalimi su daugybe apgalvotų formos ir turinio ėjimų. Išoriškai atrodo tarsi išvirkščioji aukštosios literatūros pusė, bet tai klaidingas pirmas įspūdis. Šapokai taip pat būdingi citatų ir sakinių kitomis kalbomis ar tarmėmis inkliuzai: skaitytojas, gebantis persijungti iš vienos kalbos į kitą, lengvai supranta niuansus, taip, tam reikia tam tikro intelektinio pasirengimo. Paradokasalu – tam, kad suprastum visuomenės paraščių mentalitetą. Tačiau kitas paradoksas, kad čia veikia ir aukštai iškilę verslininkai, ir kultūros srities atstovai, kurie kalba ta „žemąja" kalba, sukurta meistriškai ir atpažįstamai. Šapokai dar būdingi specifiniai šiuolaikiški gamtos aprašymai, su atodaira į klasikus.

Romanas „Sakmė apie Juozą" - su aliuzija į Juozą Baltušį – yra tarsi dokumentiška antiutopija, parašyta pasitelkus jo paties kuriamą šiuolaikinio socialinio realizmo žanrą, natūralistinę stilistiką ir literatūrinio koliažo principą. Romanas kalba apie Covid-19 pandemijos pradžią ir detaliai remiasi žiniasklaidos nuorodomis (jos pateikiamos knygos gale) – taip literatūroje perteikiamas istorinis įvykis, kaip žmonės reagavo į pasaulinį pokytį, po kurio gyvenimas iš esmės pasikeitė. Ir ta dokumentuota realybė aprašyta taip, kad atrodytų tarsi antiutopija (jeigu nežinotume, kad tai tiesa). Autorius pagavo tą didžiojo pokyčio būseną ir ją užfiksavo kūrinyje. Ciklinė kompozicija: kūrinys prasideda ir baigiasi futbolo rungtynėmis. Tačiau detaliai aprašomos rungtynės kalba apie sociokultūrinius vyrų 40+ santykius, jų mentalitetą, realybės fragmentus, verslininkų komandos draugų santykius su kultūros atstovu Juozu – vienas teksto sluoksnis atsiskleidžia, persimato kaip koliaže per kitą.

Besikeičiantis miestas, kai tik google maps gali pasivaikščioti po rajoną iki statybų; stereotipai apie kultūros darbuotojus išryškinami, kultūros ir valstybės ideologijos santykių dekonstravimo tema; užaštrinama visuomenės nepagarba kultūros sektoriui (su šapokiška ironija); „low life" elementai: primityvi buitis, dešrelės su kečupu, pica, laikas, leidžiamas prekybos centruose. Realistiškai rodomi ir lyčių stereotipai, drąsiai, tarsi įžengiant į postfeministinę erą. Kultūros darbuotojo kasdienybė parodoma gana niūriai, nuvainikuojant bet kokius romaniškus „dvasinio pakylėjimo" momentus, greičiau parodant biurokratišką darbą, kurio šioje srityje irgi nemažai, jis yra tarsi šiuolaikinių postindustrinės visuomenės žmonių „juodas darbas", kurį reikia padaryti – nori nenori ir be jokio įkvėpimo.