Šagrenės oda

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų - "Šagrenės oda" pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis "La peau de... Rodyti daugiau >

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų - "Šagrenės oda" pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis "La peau de chagrin" (šagrenės oda) - reiškia viską, kas neišvengiamai mažėja naudojant. Taip ir pats žmogus tam tikra prasme mažėja (nyksta) naudodamas jam priskirtą gyvenimą. O jei esi pasiryžęs mirti, kaip pagrindinis romano herojus - ar nepasinaudosi galimybe mirtį pasitikti pragyvenęs taip, kaip iki šiol tesvajojai? Ar įmanoma atsisakyti nuostabiojo odos talismano, pildančio visus tavo troškimus?

Ar įmanoma žmogui pasiekti tokį lygį, kai išsibaigia visi norai, kai turi visa, ko trokšti, kai jau nebežinai apie ką dar gali svajoti? Argi neišsenkamas žmogaus troškimų šaltinis? Onorė de Balzakas pateikia gyvenimą, kuriame troškimai pildosi proporcingai sutrumpindami gyvenimo trukmę. Ilgai ir laimingai gyventi šiame romane neįmanoma neapribojant savo laimės, nepažabojant laimės suvokimo, požiūrio į pasitenkinimą gyvenimu.

Galbūt ne veltui rašytojas, gerėjęsis prancūzų kalba, taip pavadino šį romaną - pateikdamas dviprasmybes: Šagrenė - Chagrin - prancūziškai taip pat reiškia ir rūpestis, sielvartas. Argi ne troškimai sielvartą ir atneša? Žmogus sielvartaus nepaisant išsipildys jo troškimai, ar ne.

Skaitant šį romaną tiesiog šiurpuliukai per odą bėgiojo... Skaičiau ir gerėjausi. Tai buvo lyg poezija plačiose eilutėse. Sakiniai liete liejosi, pildė ir sekė vienas kitą. O senienų krautuvėlės aprašymas nenutrūkstamu vienu sakiniu net per kelis puslapius skambėjo lyg muzika mano sielai. Ne, neprailgo ir neatsibodo, norėjosi gerėtis ir stebėtis. Ir apgailestauti, jog nemoku prancūzų kalbos - įsivaizduoju koks malonumas būtų skaityti originalą!

Keliama ne tik norų, troškimo išsipildymo kainos problema, bet ir visuomenės požiūris į beturčius ir turtais aptekusius aukštuomenės atstovus; meilės iš jausmo ir meilės, vedybų, kaip verslo - nes iš išskaičiavimo problema; be to - įtakos darymas aplinkiniams vien dėl didesnio sū (pinigų) kiekio kišenėse; talento pastatymas prieš nuobodžiaujančią ir aukso nuvargintą minią, o savavališkas mirties troškimas pastatomas prieš vaisingą viltį, kur lošėjų skaidrios akys blanksta įdubusiuose ir pajuodusiuose skruostuose ....



Laimė praryja mūsų jėgas, o nelaimė - dorybes. (p.259)

Tegul mirtis ateina kada nori. Aš jau gyvenau! (p. 333)

Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale... Rodyti daugiau >

Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale ir apstu filosofijos, skaityti nebuvo didelis iššūkis. Skaitant ją aš mano mintys klajojo ir filosofinėse platumose, ir romantiškoje erdvėje, ir absurdo realybėje. Paradoksalu ir absurdiška- kuo patogesnes pareigas visuomenėje užimantys žmonės, tuo sunkiau jiems suprasti koks tuščias yra jų gyvenimo būdas. Bet oi ne, šios knygos paskirtis yra tikrai ne mokyti žmones dorai gyventi, netgi priešingai, tie kurie nesuprato gyvenimo tiesos, jie ir toliau gyveno laimingai. "Taip, man reikia paskutinį kartą apkabinti visus žemės ir dangaus džiaugsmus ir nuo jų numirti." (citata iš knygos) štai koks žmonių moto vertė tuo meto aristokratiškąją visuomene veikti. Kai dar mokiausi mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja pasakė: pats laimės siekimas ir yra laimė, taigi žmogus kuriam siekti nereikia- nelaimingas. Kaip būti laimingam žmogui kuris viską gauna lengvai ?! Ai, tiesiog mėgautis ką gauna čia ir dabar, geriau visai nemąstyti: "Kiek senių savo sąžiningą ir dorą gyvenimą baigia kvailybėmis" (citata iš knygos). O nuo mano samprotavimų, laikas grįžti prie knygos. Prancūzijos visuomenėje moters meilę buvo lengviausia gauti turint šagrenės odą arba tiesiog nusipirkti titulais, pramogomis, dovanomis. O tada ji tavo, gali rašyti jai poemas, turėti kaip meilužę "... kuo daugiau jie vienas kitą pažino, tuo daugiau mylėjosi." Na, štai o dar tas faktas, kad Rafaelis (pagrindinis veikėjas) nepanorėjo, kad šagrenė su lig kiekvienu noru imtų plėstis... Tiek absurdo, kad net linksma. Peršasi mintis, kad knygos esmė pasityčioti. Išsipildę norai tiesiog fikcija, o sveiko proto žmogus negali amžinai gyventi fantazijose. Va todėl ir Rafaelis pametė savąjį aš. Na o dabar nuomonė: labai tinkama, jeigu norisi paskaityti kažką verčiančio išties atsidurti filosofinėse plotmėse, bet kartu ir palaikančio realybėje savo gana įtraukiančiu siužetu. Taigi verta dėmesio. Honorė De Balzac, studijavo teisę, kaip ir aš, gal ir aš kada nors kažką vertingo gal ir aš parašysiu ?!