Atsiliepimai
Aprašymas
Romanas apie paslaptis, slypinčias už vieno garsiausių paveikslų istorijoje.
Po šios knygos niekas Javierui Sierrai (g. 1971 m.) jau nebeatrodys taip kaip iki šiol. Šiam jaunam rašytojui iš Aragono Paslaptingoji vakarienė – įšventinimas į romanistų luomą ir tvirtas žingsnis link to, ką jis pats vadina „pasakojimo-tyrinėjimo žanru“.
Jo kūriniai, teigia autorius, slepia pastangas atskleisti didžiąsias Istorijos mįsles. Mėlynoji dama (1998), Tamplierių vartai (2000) ar Napoleono egiptietiškoji paslaptis (2002) jau atskleidė jo aistrą praėjusių epochų paslaptims ir pastatė jį į gretas rašytojų, kuriančių pasakojimus, žaviai atmieštus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.
Išverstas į daugelį kalbų, Javieras Sierra taip pat sėkmingai plaukioja žurnalistikos vandenyse, televizijoje ir radijuje. Jau septyneri metai jis vadovauja mėnesinio žurnalo Más allá („Ten toliau“) redakcijai, o tarp jo paskutiniųjų televizijos ir radijo projektų išsiskiria El otro lado de la realidad („Kita realybės pusė“), kurį jis rengia kanalui Telemadrid.
Beveik po trejų metų darbo prie šios knygos rankraščio J. Sierra vis aiškiau mato savo kelią: rašyti ir tyrinėti didžiulius mus supančius klaustukus.
Paslaptingoji vakarienė – septintoji jo knyga. Jo septintoji mįslė. 1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė – inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo „Paskutinę vakarienę“. Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.
Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?
Leonardo „Vakarienė“ sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.
Paslaptingoji vakarienė savo sukrečiančiu pasakojimu atskleidžia, iš kur Leonardas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. „Perskaitę šį romaną, jau niekuomet nebežvelgsite į „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau“, – tvirtina Javieras Sierra.
Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius... tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę. Bet perspėju tave: tam reikia daug drąsos. Ką atrandame tokioje freskoje kaip ši, dažnai toli gražu nėra tai, ką tikėjomės rasti.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Daktaras.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Cora.
Pardavėjo reitingas: 98%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kuri parduodama tiesiai iš knygos.lt sandėlio.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas RobeKnyg.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas dziugute.
Pardavėjo reitingas: 94%
Romanas apie paslaptis, slypinčias už vieno garsiausių paveikslų istorijoje.
Po šios knygos niekas Javierui Sierrai (g. 1971 m.) jau nebeatrodys taip kaip iki šiol. Šiam jaunam rašytojui iš Aragono Paslaptingoji vakarienė – įšventinimas į romanistų luomą ir tvirtas žingsnis link to, ką jis pats vadina „pasakojimo-tyrinėjimo žanru“.
Jo kūriniai, teigia autorius, slepia pastangas atskleisti didžiąsias Istorijos mįsles. Mėlynoji dama (1998), Tamplierių vartai (2000) ar Napoleono egiptietiškoji paslaptis (2002) jau atskleidė jo aistrą praėjusių epochų paslaptims ir pastatė jį į gretas rašytojų, kuriančių pasakojimus, žaviai atmieštus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.
Išverstas į daugelį kalbų, Javieras Sierra taip pat sėkmingai plaukioja žurnalistikos vandenyse, televizijoje ir radijuje. Jau septyneri metai jis vadovauja mėnesinio žurnalo Más allá („Ten toliau“) redakcijai, o tarp jo paskutiniųjų televizijos ir radijo projektų išsiskiria El otro lado de la realidad („Kita realybės pusė“), kurį jis rengia kanalui Telemadrid.
Beveik po trejų metų darbo prie šios knygos rankraščio J. Sierra vis aiškiau mato savo kelią: rašyti ir tyrinėti didžiulius mus supančius klaustukus.
Paslaptingoji vakarienė – septintoji jo knyga. Jo septintoji mįslė. 1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė – inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo „Paskutinę vakarienę“. Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.
Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?
Leonardo „Vakarienė“ sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.
Paslaptingoji vakarienė savo sukrečiančiu pasakojimu atskleidžia, iš kur Leonardas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. „Perskaitę šį romaną, jau niekuomet nebežvelgsite į „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau“, – tvirtina Javieras Sierra.
Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius... tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę. Bet perspėju tave: tam reikia daug drąsos. Ką atrandame tokioje freskoje kaip ši, dažnai toli gražu nėra tai, ką tikėjomės rasti.
Atsiliepimai
Nieko gero.
Gera knyga
Kadangi esu Dan Brown knygu megeja mane sudomino ir si knyga. Isigijau ja del patrauklios kainos, o dabar galiu pasakyti, kad buciau mokejusi ir zymiai daugiau. Pradejus skaityti nebegalejau sustoti kol neperskaiciau visos knygos. Ji gali pakeisti daugelio zmoniu poziuri i dabartini pasauli.
Įdomi knyga , "suvelusi" ankstesnes žinias ir privertusi daug mąstyti ...
Gera knyga, verta likti asmenineje bibliotekoje. Ji skatina ne tik aklai skaityti, bet ir dometis paciu paveikslu, ieskoti nurodytu ir analuzuoti drauge su veikejais. Kaskart vartyti knygos virseli ir jame ieskoti pasleptu uzuominu nepatogu, tad patariu, is karto internete is daugybes pateikiamu paveikslo versiju, is karto susirasti ir atsispausdinti ta pacia, kuri pavaizduota knygos virselyje. Skaiciau su malonumu, knyga puiki. Gero skaitymo!
Puiki knyga, įtraukianti nuo pirmų puslapių.Po to vėl nagrinėji patį paveikslą, atrandi niuansus, kurių ligi tol nepastebėjai.
gera knyga
... ir jau niekada nebežiūrėsite į Leonardo „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau. Dėl to tikrai verta perskaityti šią knygą.