„Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

„ „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ - žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949 – 2014) knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai.

1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB.

Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

„Neringoje“ susipažinau su tokiu Albinu Morkumi, jis buvo grįžęs iš Amerikos, dirbo Amerikoje antikomunistinėse organizacijose – buvo iš 1944 metų emigrantų. Išleido porą knygų. Jis man kartą patarė pasiskaityti George'o Orwello romaną „1984-ieji“ – tas romanas, anuomet sunkiai pasiekiamas, virto gal svarbiausia knyga, kokią savo amžiuje perskaičiau. Perskaitęs supratau, kad komunistinėje sistemoje geriau negyventi."
Tomas Venclova, poetas, vertėjas, literatūrologas, eseistas

"Įdomu, kad tie „neringanai“ buvo ne tik aukšto intelekto, bet ir linksmų plaučių, mėgo pasišaipyti vienas iš kito. Labiausiai kliūdavo Churginui, kuris buvo impulsyvus, pasiduodavo provokacijoms. Taip ir išliko atminty: galvą kraipo, ieškodamas paramos iš susirinkusiųjų, plaukai tik stovi pasišiaušę. Kartą kompozitorius Benjaminas Gorbulskis sako: ar girdėjot, greitai ant taksi automobilių bus rašoma „taxi“. Churginas iškart užsiliepsnojo: to negali būti, lietuvių kalboje nėra raidės x. Čia užsieniečiams, kad suprastų, paaiškino Gorbulskis šaltu veidu. "
Feliksas Kaplanas, rašytojas, tenisininkas sporto meistras, Amsterdamas

"Ši operacija, KGB terminologija, vadinosi „Zakaz“ (užsakymas). Tai galėjo būti duoninė, vazelė, peleninė – visur galėjo būti instaliuota klausymosi įranga. Nors staliukai turėjo stacionarią klausymosi aparatūrą, iškildavo garso kokybės klausimas, nes žmonės ir burną užsidengdavo, ir muzika garsiai grodavo, ir tyliau kalbėdavo, todėl reikėjo papildomų priemonių. Operacija „Zakaz“ ir buvo ta priemonė: nerūkai, bet atneša peleninę, padeda vazelę, duonos nereikia, bet duona bus pristatyta – visa tai standartinės sekimo priemonės."
Arvydas Anušauskas, istorikas, publicistas, KGB veiklos Lietuvoje tyrinėtojas