Lietuvos masonai ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa (1791 m. spalio 20 d.) + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Šiuolaikiniam skaitytojui pateikiama analitinė studija, parengta Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės A. F. & A. M. iniciatyva. Ji skirta šlovingosios 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos 270-ties metų sukakčiai pagerbti, dar kartą prisiminti, o ir iš naujo įvertinti jos kūrėjus bei tobulintojus, veikusius itin sudėtingomis, dramatiškomis epochos aplinkybėmis.

Naujųjų laikų pasaulio istorijoje neįmanoma rasti nieko panašaus į tai, kas įvyko XVIII a. Europoje: trys kaimyninės valstybės - Prūsija, Rusija ir Austrija - trimis tarpusavio sutartimis per tris dešimtmečius pasidalijo didžiulę jungtinę lenkų ir lietuvių valstybę, išbraukdamos ir Lenkiją, ir Lietuvą iš politinio Europos žemėlapio. Trijų agresyvių kaimynių puolimo ir federacinės Abiejų Tautų Respublikos (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodou) išnykimo grėsmė jau tvyrojo virš Lenkijos ir Lietuvos visą antrąją XVIII a. pusę. Tuo dramatišku laikotarpiu šviesiausieji jungtinės aristokratinės monarchijos protai intensyviai ieškojo būdų apsaugoti valstybę nuo kaimynų agresijos, sustiprinti jos struktūrą ir valdžią, o gyventojams užtikrinti taiką ir gerovę.

Buvo parengti ir Ketvertų metų seimo (lenk. Sejm Czteroletni; 1788 10 06-1792 05 29) įteisinti, sykiu su daugeliu kitų, du unikalūs dokumentai: plačiai išgarsėjusi Gegužės 3-iosios konstitucija (lenk. Ustaiva rządoiva} ir daug mažiau kam žinomas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas (lenk. Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodow), priimtas tais pačiais 1791 m. spalio 20 d.

Trumpai juos galima apibūdinti kaip du esmingai vienas kitą koreguojančius Įstatymus.

Nauja Gegužės 3-iosios konstitucija naikino Abiejų Tautų Respubliką, vietoj jos paskelbdama paveldimos monarchinės valdžios Lenkijos Karalystę (lenk. Krolestivo Polskie). Antrasis dokumentas - priešingai, deklaravo Abiejų Tautų Respubliką, remdamasis ją įkūrusiais Liublino unijos (1569 m.) amžinaisiais aktais ir kiekvieno renkamo karaliaus priesaika (lenk, pacta conventus) tarnauti abiejų tautų piliečiams.

Savaime kyla klausimas: kodėl Ketverių metų seime po naujos Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą įstatyminį aktą - Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimų?

Deja, daug kas šiame pasaulyje turi kitą savo pusę, dažnai nematomą arba tyčia slepiamą. Taigi ir 1791 m. Konstitucijos šlovė, ir legendinis Ketverių metų seimo fasadas neturėtų nuo mūsų slėpti sudėtingo istorijos mechanizmo, kuris veikė Varšuvoje, dvinarės Respublikos „centre", aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje bei pačiame Seime, paverčiant Abiejų Tautų Respubliką unitarine valstybe ir įvardijant ją vienu žodžiu - Lenkija, arba jos pakaitalais: Tėvynė, Lenkų kraštai (lenk. Kraja Polskie}. Lietuvos vardas buvo ištrintas, jis net nepaminėtas.

Kodėl? Kaip tai galėjo atsitikti? Ko šitokiu aktu buvo siekiama? Kas už viso to slypėjo?

Netgi pačiame Konstitucijos tekste nepaminėta ne tik Lietuva, bet ir tradiciniai valstybės pavadinimai: Abiejų Tautų Respublika ir Respublika. O po keleto mėnesių Ketverių metų seimui tenka priimti specialų dokumentą Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kitaip tariant - naują Lenkijos ir Lietuvos tautų tarpusavio unijos aktą.

Atsakymai į šiuos netradicinius klausimus glūdi, be abejo, ne fasadinės istorijos lygmenyje. Daugelis tautinių legendų ir politinių mitų praranda tradicinį fasadinį žavesį, kai imama aiškintis, kas iš tikrųjų vyko ar vyksta už politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Be abejo, visų laikų politikai ir cenzoriai suinteresuoti patriotinės istoriografijos ugdymu, jog kuo ilgiau liktų nežinoma užkulisinė (užfasadinė) epochos istorija, slepiama platesnei visuomenei neprieinamuose archyvuose. Ir vis dėlto verta anksčiau ar vėliau nupūsti dulkes nuo senųjų archyvinių duomenų, atmesti mitus ir įprastus stereotipus, nors jų įtaiga nuolat ugdoma įvairiais sumetimais.