Kaip Petras su Juozu Ancę į Seimą rinko

Jeigu nesijuoksi, tai galą gausi. Gal taip, o gal ir ne. Bet du pasakojimai, perpinti lyrinio humoro siūlais ne tik išryškina šio laiko kai kurias negeroves tiek visuomenėje, tiek šeimoje, bet ir nuteikia skaitytoją optimistiškai.

Siužetas - sugalvojo du verslininkai savą į seimą pasodinti. Numatė ką – ogi meno žmogų! Patys dvasingi, negi sodinsi kokį ten aplėpausį iš Bobausių pamiškės. Nesodinsi. Lengva jiems nebuvo įkalbinėti – teko nertis iš kailio. Tai ir nėrėsi. Bet nėrėsi kultūringai. Atsiskleidusios meilės ir visuomeninių santykių anomalijos – ko pilna dabartiniame gyvenime – verčia skaitytoją ir verkti, ir nuoširdžiai ašaroti.

Pats sodinimo būdas artimas mūsų gyvenimiškajai patirčiai – ką, kaip, kodėl sodinti, bet, svarbiausia, kur? Lyrinis humoras apšlifuoja aštriąsias gyvenimo aktualijas ir dominuoja tik šviesus tikėjimas, kad viskas bus gerai.

Antroje knygos dalyje – anūkėlė, didžiai mylėdama savo senelį, sugalvojo jį atjauninti. Atjaunino. Naujas akytes įstatė, nugarytę ištiesino, net plaukučius ataugino! O ką padarė jos mylimiausias senelis? Nagi tą, ką ir turėjo šiais laikais padaryti atjaunintas vyras... Tačiau pabaiga laiminga. Tokia, kokia ir turi būti gerai sukonstruotoje pasakoje.

Abiejuose pasakojimuose potekstei tenka didelis krūvis – jeigu skaitai, turi mąstyti. Čia tau ne juokas dėl juoko. Čia yra kitaip.

Humoras švelnus, lyrinis. Negražių dalykų nėra.