Dvi vieno gyvenimo valandos + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Kūdikį, suvyniotą į avikailį, išmeta pro langą. Traukinys nudunda į Sibirą, o vaikutį augina svetimi, nes artimųjų arba nebeliko, arba jie bijo prisipažinti giminaičiais esą.
Knygoje pokario metų baisumų nedaug, bet potekstės supratimuose jie ryškūs. Dvasiškai sužalotų žmonių būklė beviltiška, susitaikėlių su nauja valdžia ne geresnė.

Begalinis noras turėti tėtį mažutę Renę pririša prie tėčio kapelio. Ji turi tėtę. Ji su juo kalbasi. Ir tėtė kalbasi su ja. Ir daiktai kalbasi su Rene, nes suaugę neturi laiko, tyli. O jų vaikai juo labiau. Juk ji – beglobė, ne tokia kaip jie... Tokia Renės būsena leidžia autorei subtiliai atskleisti vienišo vaiko psichologinio paveikslo užkaborius.

Renė kaip gyvūnėlis, ji ne gyvena, ją laiko. Laikė Budriai. Dabar laiko Kairiai, o kas po jų? Apkandžiota klajūno šuns ji suserga, gal nuomariu, gal epilepsija ir pakliūva pas Kotrę. Klaiki betėvio vaiko vienatvė pradeda tirpti, nes Kotrė kitokia – ji gydo, ji kalba kitaip, o ir rengiasi ne taip, kaip papratę rengtis kaimo moterys. Renė pradeda kažką jausti, ką – nesupranta. Jeronimui. Kotrei. Tik nori, kad Jeronimas gyventų pas Kotrę ir kad Kotrė nuo Jeronimo nebūtų atsitvėrusi tvora. Renei aštuoneri, ji dar nežino, kad tai jau yra meilė ir kad visas jos tolimesnis gyvenimas bus nutviekstas šito jausmo šviesos...

Psichologiškai pagrįsti ir perpasakoti jausmus bei vienišo vaiko būsenas ganėtinai sunku, bet tai sėkmingai padaryta per vientisus senos moters prisiminimus. Dviejų gyvenimas tik per dvi valandas balkone, kur meistriškai suregzta mažo vaiko ir suaugusios moters būties gabalų pynė, kai kurie įdomūs filosofiniai svarstymai, skleidžiasi intriguojančia tąsa ir verčia skaitytoją neatsitraukiant nuo knygos versti lapą po lapo...