Dieviškoji komedija. Rojus
Dieviškoji komedija. Rojus
  • Išparduota.
Naujas trečios „Dieviškosios komedijos“ dalies „Rojus“ vertimas. „Rojus“ – paskutinioji poemos dalis, paliksianti atmintyje beribės platybės, nenusakomo erdvių švytėjimo ir darnos įspūdį. Dantės, o su juo ir mūsų pačių patirtis, prasidėjusi paklydimu, vedusi ankštais ir tamsiais pragaro užkaboriais, o vėliau brėkošmoje atvėrusi mūsų akims vilties kalną ir žvaigždes, dabar išsiskleidžia erdvės ir šviesos begalybėje, „didžiojoje būties jūroje“. Tolesnė kelionė po Rojų, jos kryptis ir laikas, jau…
0

Dieviškoji komedija. Rojus | Dantė | knygos.lt

Atsiliepimai

Aprašymas

Naujas trečios „Dieviškosios komedijos“ dalies „Rojus“ vertimas.

„Rojus“ – paskutinioji poemos dalis, paliksianti atmintyje beribės platybės, nenusakomo erdvių švytėjimo ir darnos įspūdį. Dantės, o su juo ir mūsų pačių patirtis, prasidėjusi paklydimu, vedusi ankštais ir tamsiais pragaro užkaboriais, o vėliau brėkošmoje atvėrusi mūsų akims vilties kalną ir žvaigždes, dabar išsiskleidžia erdvės ir šviesos begalybėje, „didžiojoje būties jūroje“. Tolesnė kelionė po Rojų, jos kryptis ir laikas, jau visai akivaizdžios metaforos.

Kaip kitaip šią patirtį papasakoti, jei begalybė sutelpa taške, o amžinybė mirksnyje? „L'acqua ch'io prendo giammai non si corse“: „Joks laivas dar nebuvo čia įsukęs“ (Rojus, II 7). Neliko poetinio autoriteto, kuriuo būtų galima remtis, Vergilijus apie tai nerašė. Dantė šiame kelyje – pirmtakas, ir jam pačiam tenka ieškoti būdų, kaip nusakyti tai, kas nenusakoma. Tobulos kalbos paieškos, pradėtos dar jaunystėje, „Naujojo Gyvenimo“ sonetais ir kanconomis, vėliau atvedusios į atradimą, kad kalba turi aprėpti visą tikrovės margumą, tiesą apie žmogaus aukštumas ir klystkelius, „Rojuje“ pasiekia kulminaciją, kritinį tašką. Visas amžininkų sukauptas žinias tenka paversti šios naujosios kalbos „žodžiais“, ženklu, nurodančiu į prasmes, kurios slypi anapusybėje. Teologija, optika, geometrija, astrologija pasitelkiamos tiesiant palyginimų tiltą nuo empirinės patirties į mistikos sferą: kaip Danguje, taip ir Žemėje. Juk prie poemos, Dantės žodžiais tariant, „prisilietė ir Dangus, ir Žemė“.

Tiek pat svarbi kiek „Pragare“ ar „Skaistykloje“ išlieka ir istorinės tikrovės dimensija. Istorijos samprata sykiu ir viduramžiška, ir jau humanistinė. Viena vertus, tai negatyvus, žmonių godumo ir piktybės pagimdytas vyksmas, kurį Dievo Apvaizda kreipia į teisingumo triumfą ir laikų pabaigą. Iš Dangaus aukštybių žvelgiant, Žemė – tik mažutis lopinėlis visatoje, „lysvė, kurioje mes tiek aršūs“. Kitur, pokalbiuose su sielomis, istorija regima pro personažo gyvenimiškosios patirties prizmę, tampa jo etinės ir moralinės atsakomybės matu, sakytume, humanistų magistra vitae. Tik Dantė nuo Naujųjų laikų žmogaus skiriasi beribiu tikėjimu, kad Dievo tvarka jau greitai įsigalės, kad dar žemėje visiems bus atseikėta pagal teisingumo matą. Tremtinys poetas vylėsi grįžti į jį persekiojusią Florenciją, vainikuotis laurų vainiku ten, kur buvo pakrikštytas – gražiojoje šv. Jono krikštykloje. Deja, užbaigęs savo didžiąją poemą ir palikęs ją kaip priesaiką būsimoms kartoms, poetas netrukus iškeliavo į kitą, jau amžinąją gimtinę.

Simboliška, kad ir mūsų Sigitas Geda su lietuviu skaitytoju atsisveikino, dovanodamas jam šį vertimą – dar vieną bandymą pasipriešinti žodžio nuvertėjimui, sugrąžinti jam prasmių sodrumą, praskleidžiantį uždangą į būties gelmių paslaptis.

Dainius Būrė

Išparduota.

Turi egzempliorių? Parduok!


Atsiliepimai

  • Atsiliepimų nėra
0 pirkėjai įvertino šią prekę.
  • 5
  • 0%
  • 4
  • 0%
  • 3
  • 0%
  • 2
  • 0%
  • 1
  • 0%