Atsiliepimai
Aprašymas
Giedrius Mackevičius (1945–2008) – Pasaulinio garso menininkas, plastinės dramos teatro įkūrėjas, tiesiog puikus brolis ir dėdė. Žmogus, kuris neįskaudinęs gebėjo pasakyti pamokantį žodį, patarti ir niekada nemeluoti. Pažinti tokį žmogų, kuris žvelgė į tave, mažą mergaitę, kaip į asmenybę, buvo labai svarbu. Praleidau su Giedriumi šešias vasaras. Deja, mūsų keliai išsiskyrė per greitai, nes aš gimiau pačiu laiku, tik jis išėjo per anksti. Suvokiu, kad tos šešios vasaros, nors ir trumpos, buvo labai turiningos. Tuo metu buvo sodinamas šeimos medis, kuris tebeauga ir šiandieną, o jo laja jungia mūsų šeimą.
Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,
iš manęs nedarykit tvorų,
nesupjaukit malkoms. Iš manęs padarykit lieptą,
Duris arba slenkstį,
ties kuriuo pasisveikinama.
Marcelijus Martinaitis
Lankant Giedriaus amžinojo poilsio vietą, kur stovi koplytstulpis su šiomis iškaltomis eilėmis, mintyse iškyla lieptas, kurį Giedrius tiesė visą gyvenimą, ir slenkstis, ties kuriuo dabar ateina susitikti žmonės...
Ir durys, kurias pravėrus, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui atsiveria Kūrėjo jausmai ir mintys. Žydi sodas. Sodas, kurio pradžia – Giedriaus kažkada pasodintas medis. Kada tai buvo? Gal 1945-aisiais Grybėnuose? Gal 1970-aisiais Kaune? Gal...? Manau, kad ne metai yra svarbu. Nes Sodas, mano Šeimos sodas tebeveši iki šiol.
Kornelija Špakauskaitė
Giedrius Mackevičius (1945–2008) – Pasaulinio garso menininkas, plastinės dramos teatro įkūrėjas, tiesiog puikus brolis ir dėdė. Žmogus, kuris neįskaudinęs gebėjo pasakyti pamokantį žodį, patarti ir niekada nemeluoti. Pažinti tokį žmogų, kuris žvelgė į tave, mažą mergaitę, kaip į asmenybę, buvo labai svarbu. Praleidau su Giedriumi šešias vasaras. Deja, mūsų keliai išsiskyrė per greitai, nes aš gimiau pačiu laiku, tik jis išėjo per anksti. Suvokiu, kad tos šešios vasaros, nors ir trumpos, buvo labai turiningos. Tuo metu buvo sodinamas šeimos medis, kuris tebeauga ir šiandieną, o jo laja jungia mūsų šeimą.
Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,
iš manęs nedarykit tvorų,
nesupjaukit malkoms. Iš manęs padarykit lieptą,
Duris arba slenkstį,
ties kuriuo pasisveikinama.
Marcelijus Martinaitis
Lankant Giedriaus amžinojo poilsio vietą, kur stovi koplytstulpis su šiomis iškaltomis eilėmis, mintyse iškyla lieptas, kurį Giedrius tiesė visą gyvenimą, ir slenkstis, ties kuriuo dabar ateina susitikti žmonės...
Ir durys, kurias pravėrus, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui atsiveria Kūrėjo jausmai ir mintys. Žydi sodas. Sodas, kurio pradžia – Giedriaus kažkada pasodintas medis. Kada tai buvo? Gal 1945-aisiais Grybėnuose? Gal 1970-aisiais Kaune? Gal...? Manau, kad ne metai yra svarbu. Nes Sodas, mano Šeimos sodas tebeveši iki šiol.
Kornelija Špakauskaitė
Atsiliepimai