Blogos manieros (el. knyga) | knygos.lt

Visų pirma – nuoširdžiai dėkoju knygos autoriui už dovaną, kuri be galo praturtino mano kasdienybę. Su knyga ne tik kėliausi, bet ir guliausi – istorija pakerėjo ir visiškai įtraukė, apie Joną galvodavau visą laiką, kad ir ką bedaryčiau. Ir gavau ne tik knygą, bet ir nuostabią dedikaciją. Negana to, ją lydėjo ir loterijos bilietas. Smagu? Patiko? Sužavėjo? – tikrai taip! 10 balų už originalumą! 10 balų skiriu ir knygos turiniui, kuris absoliučiai pavergė – vientisas siužetas, kuris suskilęs į daugelį trumpų, visgi, labai svarbių bei vertingų atkarpų. Skaičiau ir galvojau, ar dar kas nors beprotiško nutiks, ar jau viskas? – nutiko, ne kartą ir net ne du. Istorija kupina visko, ji yra ir apie sovietinius laikus, ir apie kai ką svarbaus, kas iš tiesų palietė mano širdį. Su knyga gyvenu iki šiol. Konkrečiai kas? – pirmiausia, tai tas geras, juodas humoras (kalbu apie sceną rūbinėje); daug širdies įdėta į draugystę (Mindė ir Jonas); jaunatviško sekso scenos absoliučiai tiko visam knygos turiniui (faktas, jų buvo nedaug); „pareigos“ naktinės glamonės buvo šlykščios ir priminė visiškai pirmapradžius instinktus (sveikinu, mielas autoriau, Jums pavyko!); ech...ta nekalta, tyra pirmoji meilė Julijai...kiek daug joje telpa, kiek skausmo, nevilties, troškimų; „metalurgijos pramonė“ absoliučiai nubloškė į vaikystę ir tėvų pasakojimus apie „turtuolius, pralobusius iš metalų, kurie kuitėsi po šiukšlynus“; labai „gražus“ sovietinis apvalkalas, lydimas tėvų meilės ir gyvenimiškų pamokų. Visiškai absoliučiai gilinantis, nuoširdžiai tikiu, kad knygos šerdis yra toji vieta apie smagumynus miške, Julijos žvilgsnį ir Jono sutrikimą. Sovietmetis man įprastai dvokia, tačiau ne čia. Jis čia tiko, net labai smarkiai. Tikrai, į knygą sudėta daug širdies, darbo. Skaičiau-verkiau-juokiausi-graudinausi-gyvenau su Jonu. Autorius turi neaprėpiamą vaizduotę ir sugebėjimą įžvelgti net smulkiausias detales. Istorija užkabino, ypatingai kalbant apie Juliją (taip, skaudu), apie alkį skaičiau ir jutau tą vaiko skausmą... O apie tuos du parazitus – labai gerai sugalvota jų istorijos pabaiga (keliu nykščius). Ypatingas, kerintis ir pribloškiantis pasakojimas, apvilktas tuometinių gyvenimo aktualijų skraiste, nevengiant skaudulių ir troškimų, kuriems ne visada lemta tapti realybe.

Knygą gavau dovanų iš autoriaus. Labai ačiū. Septyniolikmetis Jonas per kaimyno Parčevskio laidotuves pamato verkiančią nėščią moterį, kuri jam įstringa. Tą naktį su tėvais jie eina vogti auksinukų į KGBisto kaimyno namus. Ten jie išgirsta jau kažką esant ir jį išgąsdina. Grįžę namo paslepia auksinukus burokų kubile. Netrukus tėvai išvažiuoja pasirašyti neva kažkokių dokumentų ir... nebegrįžta. Jonas lieka gyventi vienas. Jam tenka bado ir skurdo dalia. Netrukus į Parčevskio namus atsikrausto būtent toji moteris iš laidotuvių su vyru su vaiku ir tampa jo matematikos mokytoja, kurią jis įsimyli. Tačiau kerštas už tėvus rusena Jono širdyje... Aš nieko nesitikėjau iš šios knygos. Pradėjau skaityti bet jokių lūkesčių. (Išskyrus tuos, kuriuos papasakojo pats autorius asmeniškai). Knygos pradžioje autorius perspėja kokių blogybių bus jo knygoje. Manęs tai neišgąsdino. Anaiptol sudomino. Na ir buvo visko: blevyzgų, keiksmažodžių, rusiškų žodžių (na juk knygos siužetas vyksta Sovietų Sąjungoje), sekso ir t.t. Skaityti nebuvo nuobodu. Buvo labai įdomu, nes kiekvienas skyrius atnešdavo kažką naujo ko nebūtum sugalvojęs, kad nutiks. Tikrai nenuspėjama knyga. Nebanali knyga nebanaliems žmonėms. Per knygos veikėjus ir aplinką buvo galima pažvelgti į gūdų sovietmetį. Kai būti turtingam buvo pavojinga. Nors jau gimiau laisvoje Lietuvoje, bet buvo įdomu pasinerti į savo tėvų jaunystės laikus. Rekomenduoti knygos visiems negaliu deja. Tai ne tokia knyga, kad tiktų ir patiktų visiems. Bet kas nori KITOKIOS knygos, baisių dalykų, nesipurto nuo sovietų kultūros – tada knyga Jums.

Perskaičiau „Blogos manieros“. Galiu pasakyti - sužavėjo, įstrigo ilgam: turinys, stilius, charakteringi personažai, taiklios detalės, daug puikių minčių. Skaitosi lengvai ir negali sustoti, tikrai! Knygoje netolima sovietinė praeitis su savo grimasomis, nemažai įtampos, ironijos ir meilės (kaipgi gyvenimas be jos?!). Siūlau paskaityti. Didelis pliusas rašytojui!

BLOGOS MANIEROS. Tomas Mylista Alma littera. Grožinės literatūros konkursas. 2024-ųjų nugalėtoja Jei jau rašau atsiliepimą, tai Tomo pirmoji knyga yra prie tų kurias ilgai prisimisiu. 😊 Ir rašau ne dėl to, kad jis paprašė taip padaryti. Būtų bloga knyga, nerašyčiau – nesu apmokamas knygų blogeris. Pirmą kartą šitą tekstą perskaičiau prieš pusantrų metų. Tai dar nebuvo mums įprasta knyga. GoodReadsuose atkeliavo žinutė – tūlas inkognito pilietis nedrąsiai pasibeldė ir paklausė, ar galėčiau perskaityti jo juodraštį ir pasakyti nuomonę. Tokios aferos man patinka ir aš sutikau. Gavau failą. Apimtis – apie 11 spaudos lankų – nepervargsiu 😊 Ir... Užkabino. Susiskaitė per kelis vakarus... Norėjosi daugiau tų spaudos lankų. Tomui parašiau: „Žinau, kad „Alma Littera“ organizuoja konkursus, siųsk. Laimėsi!“. Jokių papildomų aiškinimų apie rašymo stilių, istorijos dramaturginius taškus ir linijas, herojų arkas-šmarkas ir t.t. Buvo akivaizdu, kad žmogus žino ką daro. Ir daro gerai. Tomo reakcija buvo labai skeptiška: „Nusišnekate, jaunuoli, kur čia man lygintis su rašytojais... Tiesą sakant, apie šitą konkursą aš irgi galvoju“. Vis dėl to Tomas išdrįso, išsiuntė ir laimėjo. Logiška ir teisinga. Antrą kartą knygą skaičiau šį pavasarį. Tai ir vėl buvo failas. 99 % to, ką dabar paimsite į rankas. Knyga ūgtelėjo 41 procentu. Istorija pratęsta. Labai sėkmingai pratęsta. Jei skaitant pirmąją versiją buvo klausimas „O kas toliau?“, tai dabar jo nebėra. Trečią kartą knygą skaityti baigiau vakar. Atsirado viršelis. Smagus, traukiantis akį. Atsirado tiražas. 2‘000 egzempliorių. Didelis, kaip pradedančiajam rašytojui. Bet tikiu, kad šita leidyklos drąsa atsipirks. Na, o dabar kelios pastraipos tiems, kurie atsiliepimuose ir recenzijose ieško bent kelių racionalumo grūdų ir pagal juos nusprendžia ar verta išleisti kelis eurus puskilogramiui medienos produkcijos. Pabandysiu neišduoti siužeto 😊 Istorija – apie jaunuolį, gyvenantį sovietinės epochos pabaigoje. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, o tai labai padeda susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Herojus susiduria su keliais dideliais išbandymais. Pirmas ir didžiausias – artimųjų žmonių netektis. Tam yra pasitelkiami trilerio elementų (garbė autoriui, kad su tuo neužsižaidžiama ir veikėjas netampa lietuviškuoju Džeimsu Bondu). Pasakojimas vystosi „saikingai intensyviai“ – iš vienos pusės, yra veiksmo, yra nuotykių, yra dramatiškų momentų. Iš kitos – daug dėmesio skiriama herojaus vidiniam pasauliui, jo dilemoms ir sprendimams, jo išgyvenimams. Antrasis išbandymas – meilės linija (o gal net kelios). Kaip ir priklauso, jos tęsiasi per visą knygą, šokinėja aukštyn ir žemyn, tarsi kardiograma. Jos persipina, nutrūksta ir vėl atsiranda. Pagrindinis veikėjas – jaunuolis, į kurio nepavydėtiną situaciją galėjo patekti bet kas – ir aš, ir tu, ir mūsų bendras kaimynas. Ką mes būtume darę, kaip būtumėm sprendę lygiai tas pačias problemas? Kaip būdami niolikiniais būtume kovoję su išorinėmis jėgomis? Tokiomis, kurios ir viską gyvenime mačiusius žmones palaužia. Nors laikotarpis – ne pats linksmiausias (niūrus sovietmetis su savo atributais), tačiau aplinka nupiešiama šviesiai ir optimistiškai (baisiai nemėgstu knygų, kurios jaučia prievolę ar viduramžių tamsą, ar sovietmečio priespaudą pavaizduoto kuo baisiau). Nors herojus įmetamas į labai sunkias aplinkybes, tačiau visada jaučiasi optimizmas ir tikėjimas teisinga baigtimi. Ir dar. Paskutinis dalykas. Autoriaus stilius. Tikriausiai jis mane ir užkabino nuo primų puslapių. Kai reikia - linksmas ir ironiškas. Kai reikia – mąslus ir gilus. Toks „visas gyvas“ – lyg senas geras draugas sėdėtų gretimame fotelyje ir po ilgo nesimatymo pasakotų, kas gi nutiko per paskutinius penkerius metus. Viskas, daugiau nieko nesakysiu 😊 Per metus praryju apie pusšimtį knygų. Iki dešimties iš jų įstringa į atmintį. Ir tik trys-penkios iš tos krūvos būna vertos pakartotinio perskaitymo. „Blogas manieras“ perskaičiau tris kartus. Nesigailiu. Lauksiu dar!

2 dienos ir baigiau, negalėjau sustoti, nors buvau skaitęs juodraštį - taip gerai pagerinta galutinė versija, kad knyga tikrai yra viena iš mano top 50 skaitytų (skaičiau gal kokius 3000) - o iš lietuviškų - top 3 tikrai... Jeigu kažkas baidosi kad knygą parašė lietuvis - net negalvokite apie tai, kaip Pietinia kronikas atgaivino viltį kad turėsime originalų ir kokybišką kiną, taip ši knyga parodo, kad galima rašyti be kompleksų, gyvai, ir taip įtraukiančiai.

Puiki knyga! Netikėtas siužetas ir įdomus turinys, kuriame kiekvienas daugiau ar mažiau atpažins save. Autoriaus stilius skiriasi nuo kitų lietuvių autorių. Ši knyga ne visiems.