XIX a. lietuvių literatūros antologija (1795-1831), I tomas (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Šioje vėlyvosios Apšvietos Lietuvos literatūros antologijoje skaitytojams pateikiamas XIX amžiaus pradžios literatūrinis palikimas. Antologijoje siekta pirmą kartą atverti kalbiniu, žanriniu, estetiniu ir dalykiniu požiūriu išsamesne 1795-1831 m. Lietuvos literatūros panoramą bei sumažinti šio laikotarpio literatūros refleksijoje nuo seno įsitvirtinusį atstumą tarp Lietuvos literatūros tekstų, parašytų skirtingomis kalbomis. Atstumo būta, bet ne tokio, kokį mums sukūrė laiko nuotolis. Dėl to šalia žemaičių kultūrinio sąjūdžio literatūros, tradiciškai sudarančios šio laikotarpio lietuvių literatūros istorijos centrą, siekta atskleisti tuo pat metu funkcionavusių kitakalbių tekstų įvairove. Antologijoje pirmąkart skelbiama nemaža naujų vėlyvosios Apšvietos tekstų vertimų iš lenkų, prancūzų, vokiečių kalbų. Tikimasi, kad atnaujintas lietuvių kalba prieinamų šios epochos tekstų rinkinys, keičiantis turimą literatūrinės panoramos vaizdą, skatins permąstyti Lietuvos literatūros estetinius, taip pat bendruosius kultūrinius reiškinius ir procesus.

Antologiją sudaro du tomai: pirmasis yra skirtas grožinei literatūrai, antrasis -humanitarinei raštijai, t. y. filologijos (literatūros teorijos, istorijos bei kritikos, kal-botyros ir kalbos praktikos), folkloristikos, istoriografijos tekstams. Pirmojo tomo įvade aptariama vėlyvosios Apšvietos epochos literatūros situacija, pagrindiniai reiš-kiniai ir kultūros kontekstas; antrajame tome atskirais įvadais nušviečiama Lietuvos humanitarinės, daugiausiai lituanistinės, raštijos sričių padėtis, skelbiamų autorių bei tekstų vaidmuo jų plėtotėje.

Tekstai Antologijai atrinkti laikantis tokiems leidiniams įprasto reprezentaty-vumo principo. Lietuviškai rašiusių autorių palikimo reprezentatyvumo samprata iš esmės yra suformuota ligšiolinėse lietuvių literatūros istorijos studijose, tekstų publikavimo tradicijoje, tad jos ir laikytasi. Atrenkant pirmąkart lietuviškai skel-biamus kitakalbės grožinės literatūros tekstus, negalėjau pasiremti panašiu lituanistiniu tiriamuoju įdirbiu, todėl ši atranka yra kur kas rizikingesnė. Kitakalbių tekstų reprezentatyvumą lėmė ne tik teksto meninė kokybė (dažnai ji nėra išskirtinė) ir kultūrinis poveikis, bet ir tai, ką patys amžininkai laikė reprezentatyviais dalykais. Pavyzdžiui, Ignacijus Sidlovskis, ilgainiui beveik pamirštas rašytojas, laikytas pagrindiniu Vilniaus poetu klasicistu; anuomet ganėtinai populiari buvo Antano Go-reckio, Raimundo Korsako kūryba. Kita vertus, epochos vaizdas nebūtų išsamus ir be paraštinių, nuošalės reiškinių, tokių kaip moterų kūryba (Teklė Božimovskytė-Vhiblevskienė), salonine, albumine poezija (Pranciškus Zatorskis), be mažiau žinomų, bet svarbiomis savo epochos temomis rašiusių autorių (Juozapas Moreliovskis, Leonas Unickis). Jų kūryba liudija vieno ar kito literatūrinio reiškinio, sąmoningumo elementų paplitimo mastą.

Sudarytoja