Atsiliepimai
Aprašymas
Tai trečioji poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos knyga apie Vilnių. Ji turi kai ką bendro su ankstesnėmis – Vadovu po miestą ir Vilniaus vardais, tik čia pasakojimas apie miestą kur kas laisvesnis, eseistinis. Tai erudito, objektyvaus pasakotojo, nestereotipinio įvykių vertintojo išdėstyta kultūrinė Vilniaus istorija.
Aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos" daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo" klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė", „Renesansas ir barokas", „Universitetas ir getas", „Sarmatai, klasikai ir romantikai" ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.
„[...] Vilnius – amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas, – rašo Tomas Venclova, – su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius. [...] Žinau, kad mano miesto tikroji praeitis yra žmonės, apie kuriuos stengiausi papasakoti – tie, kurie jį statė, gynė nuo negandų, jungė su pasauliu ir pagaliau sutapo su Vilniaus medžiais ir mūrais, su jo šlaitais, šešėliais ir žvaigždėmis. Jie nebuvo panašūs vieni į kitus, dažnai nesutarė, bet kaip tik jie padeda gyventi trumpoje man skirtoje laiko atkarpoje, kol irgi nueisiu į praeitį."
Pasakojimo fonas knygoje – autoriaus gyvenamuoju laiku, daugiausia sovietmečiu, darytos Arūno Baltėno, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Mečislovo Sakalausko, Kęstučio Stoškaus ir kt. Vilniaus nuotraukos.
Tai trečioji poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos knyga apie Vilnių. Ji turi kai ką bendro su ankstesnėmis – Vadovu po miestą ir Vilniaus vardais, tik čia pasakojimas apie miestą kur kas laisvesnis, eseistinis. Tai erudito, objektyvaus pasakotojo, nestereotipinio įvykių vertintojo išdėstyta kultūrinė Vilniaus istorija.
Aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos" daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo" klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė", „Renesansas ir barokas", „Universitetas ir getas", „Sarmatai, klasikai ir romantikai" ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.
„[...] Vilnius – amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas, – rašo Tomas Venclova, – su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius. [...] Žinau, kad mano miesto tikroji praeitis yra žmonės, apie kuriuos stengiausi papasakoti – tie, kurie jį statė, gynė nuo negandų, jungė su pasauliu ir pagaliau sutapo su Vilniaus medžiais ir mūrais, su jo šlaitais, šešėliais ir žvaigždėmis. Jie nebuvo panašūs vieni į kitus, dažnai nesutarė, bet kaip tik jie padeda gyventi trumpoje man skirtoje laiko atkarpoje, kol irgi nueisiu į praeitį."
Pasakojimo fonas knygoje – autoriaus gyvenamuoju laiku, daugiausia sovietmečiu, darytos Arūno Baltėno, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Mečislovo Sakalausko, Kęstučio Stoškaus ir kt. Vilniaus nuotraukos.
Atsiliepimai