Tylos uždanga + nemokamas atvežimas! | Jobst Bittner | knygos.lt

Gili knyga atskleisti tai kas daug metų paslėpta

Nerekomenduoju, nes autoriaus „prakeikimo“ teologija prieštarauja Dievo Žodį. Ir ant to visa knyga paremta. Be to Bittneris mano, kad krikščionys turi grįžti prie žydų šaknų tik tada sulauksime prabudimo. Nestebina kad „Prabudimo orkestras“ išvertė šį knygą.

Хорошая и очень адекватная книга. Прочёл её на русском и литовском языках. Отличный перевод. Церковь утратила еврейские корни, поменяла свою духовную силу на мирской авторитет и это факт! Игнорировать еврейский народ и причинённые ему страдания, тоже самое что игнорировать Библию целиком. Многим странам, народам и землям нужно исцеление. В этой книге хорошо показана очевидная проблема многих стран и народов( Литва в том числе), показана причина. И дано решение проблемы, во-первых духовной, а как следствие и физической. Отвергать этот факт, тоже самое что отвергать всецело Слово Божье.

Viisiškai pritariu Eduard Goss

Nelengva, nepatogi, bet be galo vertinga ir gili knyga, kurią kviečiu drąsiai paimti į rankas ir kantriai skaityti. Man teko džiaugsmas ją versti, todėl su tekstu praleidau nemažai laiko. Paskutiniu metu Lietuvoje vis daugėja tiek verstinių, tiek lietuvių autorių knygų Holokausto tema. Dažniausiai tai yra arba istorikų ir akademikų darbai, arba grožiniai kūriniai, daugiausia romanai. Trūksta analitinių knygų, kuriose Holokausto tema būtų kalbama aiškiai ir suprantamai, tuo pačiu asmeniškai, nebūtų atitrūkstama nuo tikrų liudijimų, tačiau neapsiribojama vieno ar vos kelių žmonių patirtimi. „Tylos uždanga“, kurią parašė vokiečių pastorius Jobst Bittner, pasižymi visomis šiomis savybėmis. Joje sudėtinga Holokausto tema aptariama per istorinį, psichologinį ir teologinį lygmenis. Ji išskirtinė ir tuo, kad kalbama apie Holokausto pasekmes ne tik jo tiesioginėms aukoms – nužudytiems žydams ir jų artimiesiems, bet ir vykdytojams – nacių SS kareiviams, jų tiesioginiams padėjėjams įvairiose Europos šalyse. Visa tai tarsi rėkte rėkia, kad abiems pusėms reikia susitaikymo. Galų gale autoriaus pateikiamos istorijos ir liudijimai pasakoja, kad dvasinis ir emocinis žmonių susitaikymas vienas su kitu ir su Dievu tikrai gali įvykti. Knyga ir objektyvi, ir konfrontuoja labai asmeniškai – ar aš netyliu? Gal mano giminėje irgi buvo žmonių, prisidėjusių prie Holokausto? Kas vyko mano gimtajame mieste? Lietuvoje? Knyga aktuali mums visiems, kad galėtume perkainoti Lietuvos Holokausto istoriją. Nuoširdžiai rekomenduoju.

Knyga stipriai pasisako prieš antisemitizmą. Joks žmogus neturi patirti smurto vien dėl savo rasės, tautybės ar religinių įsitikinimų. Biblija teigia, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kai tai pamirštama, kai vieni žmonės jau nebelaikomi žmonėmis arba laikomi mažiau žmonėmis, tuomet tai atveria kelius neapykantai ir nekaltų žmonių naikinimui. Knygoje primenami baisieji II-o pasaulinio karo nusikaltimai siekiant, kad ši beprotybė daugiau niekada nepasikartotų. Hitleris nebuvo antisemitizmo pradininkas. Jis tiesiog tęsė kitų anksčiau pradėtus darbus. Antisemitizmo pagrindus paklojo Bažnyčios tėvai Ignacijus iš Antiochijos, Barnabas, Origenas iš Aleksandrijos, Jonas Auksaburnis. 1917 metų Katalikų bažnyčios kanoninėje teisėje buvo minimi geltonos žvaigždės dėvėjimas ir sinagogų deginimas. Jie buvo išbraukti tik 1983 m. Martynas Liuteris taip pat prisidėjo prie antisemitizmo. Adolfas Hitleris jį cituoja savo knygoje „Mano kova“. Visi šie pavyzdžiai mums primena kokią galią turi mūsų žodžiai. Ne veltui Biblija teigia, kad mokytojų laukia griežtesnis teismas (Jok 3, 1). Labiausiai kliuvo, kad krikščionys raginami grįžti prie žydiškų šaknų. 59 puslapyje netgi teigiama, kad pirmųjų amžių Bažnyčios sėkmė rėmėsi galingu Šventosios Dvasios veikimu ir tuo, kad krikščionys „sąmoningai priėmė savo žydiškas šaknis“. Antroji teiginio dalis yra tiesiog autoriaus nuomonė ir neturi jokio pagrindo. Biblija teigia atvirkščiai. Laiškas Hebrajams buvo skirtas žydų kilmės krikščionims, kurie pradėjo nusisukti nuo Jėzaus ir pamažu grįžti prie judaizmo, nes taip patogiau, taip jie įpratę. Krikščionybė jiems tapo nepatogi, nes susidūrė su žmonių neapykanta, jie buvo persekiojami. Pagrindinė laiško Hebrajams mintis ir yra, kad Jėzus yra geriau už bet ką. Jėzus yra geriau už angelius, Mozę, aukojimo ritualus, vyriausiuosius kunigus, turtus, viską. Dėl Jo verta kentėti ir mirti. Tad, jei krikščionims ir reikia prie kažko grįžti, tai tik prie Jėzaus. Nes man susidarė įspūdis, kad autoriui krikščionybėje trūksta judaizmo. Lyg turėtume kryžius pakeisti Dovydo žvaigždėmis arba nustoti valgyti kiaulieną. Kliuvo ir autoriaus raginimas būti triukšmingesniems, nes „Religinė tyla neturi nieko bendra su Dievo artumu arba vidiniais išgyvenimais“. Išeitų, kad Dievo artumą galima patirti tik triukšme. Ką sako Biblija? 1 Kar 19, 11-12 „Viešpats tarė: „Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį“. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“ Sutinku su autoriaus raginimu kalbėtis. Sutinku, kad emocijų laikymas savyje ir uždarumas neveda prie geresnės psichologinės sveikatos. Tylėjimas slegia, tuo jis ir skiriasi nuo tylos, nes pastaroji atgaivina, leidžia pailsėti nuo triukšmo. Dauguma pirmųjų psichologų buvo žydai, nes jie užaugo girdėdami psalmes ir žinojo, kad išreikšti savo jausmus yra sveika. Jie turėjo puikų Dovydo pavyzdį, kuris buvo kartu ir labai vyriškas ir jausmingas. Žydų neapgausi su tokiais žalingais teiginiais kaip „vyrai neverkia“. Tačiau su autoriumi nesutinku, kad kalbėjimas būtinai turi būti viešas, girdint minioms. Viešai pripažinti, kad tavo senelis ar prosenelis žudė yra viena, o jeigu žudei pats? Kažin ar kam užtektų drąsos. Tuomet kaip gauti atleidimą? Prašyti Dievo atleidimo 1 Jn 1,9 „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ Knygoje raginama pasidomėti savo protėvių praeitimi ar jie nėra padarę ko nors baisaus. O jei mano prosenelis kažką nužudė, išprievartavo ir tai niekur nėra dokumentuota? Vargas man. Naujajame Testamente niekur nerandu raginimo domėtis savo protėvių nuodėmėmis. Atvirkščiai, Fil 3, 13 Paulius sako: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn.“

Labai stipri žinia. Lietuvai reikia tai išgirsti