Sutartinių atlikimo tradicijos (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Amžių sandūroje vis daugiau tyrinėtojų atsigręžia į praeitį, ieškodami kultūros ištakų. Lietuvių muzikos ištakos, be abejo, susijusios su ilgaamžėmis sutartinių – ankstyvojo daugiabalsumo pavyzdžių – giedojimo tradicijomis. Jų ilgaamžiškumą rodo ne tik nepaprastai didelė atlikimo būdų įvairovė, bet ir plati estetinio vertinimo skalė: nuo sutartinių prilyginimo staugimui vilkų balsais iki žavėjimosi jų demoniška jėga, motorikos tikslumu bei skambesiu, artimu poetiškiausio paukščio – gulbės – „tūtavimui“... Sutartinės tarsi paneigia nuomonę apie lietuvius, kaip lyrikų tautą. Tiesa, daugelis lietuvių dainų iš tiesų yra lyrinės, kupinos melancholijos, o kartais ir liūdesio. Tačiau visiškai kitokios yra senosios lietuvių polifoninės dainos – sutartinės, kurių muzika užvaldo rimtimi, santūrumu bei savotiškai kerinčia monotonija, o ne lyrizmu. Daugeliui kitataučių sutartinės tebėra egzotika, nežinia iš kur atsiradusi tokiame mažame Europos kampelyje. Tiesa, ne mažiau egzotiškai sutartinės šiuo metu atrodo ir daliai Lietuvos gyventojų (ar ne paradoksalu: patys lietuviai „nepriima“ savo tradicinės muzikos pasididžiavimo – savotiškos „vizitinės kortelės“?). Beje, šią gyventojų dalį sudaro ne tradicijų nebežinąs jaunimas, o daugiausia pusamžiai žmonės - vadinamoji „pirmoji karta nuo žagrės“, kurios muzikinis skonis formavosi specifinėje kultūrinėje aplinkoje. O miesto jaunimui (net ir nesidominčiam folkloru) sutartinės vis labiau tampa savotiška meditacijos forma, o kai kuriems - ir saviraiškos būdu. Taigi sutartinių kolektyvinio giedojimo tradicija, šiuo metu jau visiškai išnykusi kaimuose, pamažu atgyja miestų folkloro ansambliuose.