Stiklo karoliukų žaidimas (2016)

Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai... Rodyti daugiau >

Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai nesužavėjo, nors kai kurios mintys ir idėjos buvo netgi gana artimos. O "Stiklo karoliukų žaidimu" tiesiog mėgavausi: neatsimenu, kada paskutinį kartą teko skaityti taip subtiliai aprašytą herojaus gyvenimą.

Šis romanas mane privertė ir vėl susimąstyti apie žmogaus prasmę ir paskirtį šiame pasaulyje. Mano manymu, žmogus šiame pasaulyje turėtų stengtis skleisti kuo daugiau naudos ir gėrio kitiems, nesvarbu, kur bebūtų ir ką bedarytų, žmogus turi atlikti savo pareigą kaip įmanoma geriau. Aišku, išimtiniai atvejai būtų tie, kai asmens veikla riboja kito žmogaus laisvę. Tačiau kaip derėtų elgtis pareigingajam, jei jis nėra laimingas, nors yra giriamas ir palaikomas už savo atliktus darbus? Ar teisinga būtų viską mesti ir viską pradėti kitaip ir kitur? Ar pasiaukojimas turi prasmės? Šis kūrinys kaip tikras klasikinis romanas kelia įdomius klausimus ir tikriausiai kiekvienas jame įžvelgia vis kitokią problematiką ir kitokią intrigą.

Pagrindinis "Stiklo karoliukų žaidimo" veikėjas Jozefas Knechtas kone visada tobulai atliko savo pareigas, net pralenkdamas savo paties lūkesčius. Tačiau Žaidimo magistro pareigos jam nedovanojo pilnatvės ir laimės jausmo. Nebijodamas pokyčių Knechtas nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Kaip viskas klostėsi po to - nieko nepasakosiu: nenorėčiau sugadinti skaitymo malonumo susidomėjusiems šiuo kūriniu.

Belieka pasakyti, kad H. Hesse buvo dvigubai ar net keturgubai vertas 1946-ųjų Nobelio literatūros premijos.

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!
... Rodyti daugiau >

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!



Pimojoje dalyje pasakojama ateitis. Reikia pastebėti, kad ateitis pasakojama ne visai taip, kaip kad ji yra pasakojama dviejų gan prieštaringą nuomonę reiškiančių jaunikaičių diskusijoje, kai jie detaliai nupasakoja kits kito artimiausią ateitį, maždaug, kurioj ligoninėj kolega jau tuoj tuoj lankysis ar kaip sunku bus jojo mamai atpažinti sunų dėl ženkliai (ir -- kas be ko -- forsuotai) pakitusių veido bruožų. Tai Hesė savo knygoje ne tokio tipo ateities versiją pasakoja.



23-ajame amžiuje būsianti visiškai į dvasinius reikalus orientuota ne pasaulinė, akademinė organizacija - Kastalija. Kastalijoje labiausiai prestižinės studijos yra muzikos ir stiko karoliukų žaidimo. Muzika romane labai garbinama, todėl ir vienas išmintingiausių žmonių romane yra muzikos magistras (kurio miręs veidas buvo apibūdintas lygiai taip pats kaip ir mirusio "Nuodėmklausio" veidas). O stiklo karoliukų žaidimas (vaikai, nežaiskit jo namuose be suaugusiųjų priežiūros) yra visos Kastalijos kultūros pasididžiavimas, apjungiantis visas proto pastangas į vieną visumą. Tai nieko labai stebinančio nėra, kad pagrindinis romano veikėjas, Jozefas Knechtas (vok. der Knecht - tarnas), yra stiklo karoliukų žaidimo virtuozas, vėliau tapęs net pačių žaidimo magistru (magistras man skamba daugiau kaip kažkoks titulas; man labiau angliškas "Master of the Game" čia tinka, kas žymi labai geras žaidimo žinias ir įgūdžius turintį asmenį). Reikia pastebėti, kad Kastalijoje dauguma žmonių tiesiog nekreipė dėmesio į pasaulietinę istoriją.



Stebėtina yra tai, kad istorija yra pasakojama apie instituciją, kuriai istorija iš esmės nerūpi. Čia tokią įdomią interpretaciją galimą išlaužt, kad Kastalija -- dvasios pasaulis -- eina savais keliais, per daug dėmesio į tą atsitiktinumų kratinį, vadinamą pasaulietine istorija, daug dėmesio nekreipdama. Kas iš esmės reiškia dualizmą tarp dvasios ir pasaulio. Bet kadangi, šitas dualizmas iš esmės yra grynai dirbtinis minties produktas (arkliai apie jokį dvasinį pasaulį tikrai negalvojo, negalvoja ir turbūt greit negalvos, o Darvinas nemenkai įnešė sumaišties į žmonijos minties istoriją, kai žmogų išstatė šalia kitų gyvūnų, tiesiog kaip atskirą rūšį, kuri per daug kuo nė nesiskiria nuo jų, o Darvino teorijos opozicionieriai rimtų argumentų be visokių dvasingumų taip kol kas ir nesugebėjo išdėstyti (beje, čia Darvino idėja turi įdomią sąsają su vergovės nykimu)), tai žmogus, kuris pradeda mąstyti tą dualizmą, neišvengiamai turi didelių problemų -- dvojoja, blaškosi, ir (kraštutiniais atvejais) labai negražiais būdais palieka šią ašarų pakalnę.



Būtent tai ir nutiko romano herojui Knechtui. Žaidė jis visas talentingas savo stiklo karoliukų žaidimą, studijavo muziką, bet buvo pašauktas į Kastalijos hierarchiją atlikti ir kai kurias vadybos užduotis (angl. Knecht was sucked into management) -- būti žaidimo magistru, susidūrė su rimtesniais klausimais (o kur dar visa pareigų atsakomybė?..), ir pamatė, kad Kastalija -- tas išgrynintas ir nugludintas dvasios pasaulis -- negali apsieiti be likusio pasaulio. Tada prasidėjo dvejonės, ar nevertėtų eiti į pasaulį ir dirbti ten, bet jei jau eiti į pasaulį tai reikia palikti Kastaliją. Bėda. O kadangi kaimyno veja visada žalesnė, tai spjovė (beje, labai rafinuotai) Knechtas į savo pareigas ir išėjo į pasaulį. O ten per pirmą savaitė (bijau sakyti, kad trečią dieną) ėmė ir paskendo lediniame vandenyje. Toks tat romano, už kurį Hesė gavo Nobelio premiją, siužetas. Genialu. Bet geriau nesiblaškyti ties visokiais dualizmų apmąstymais, kurie iššaukia norą gerinti pasaulį -- pabaiga bus šiaip sau. Čia turiu pastebėti, kad panaši kūrinio idėja yra ir Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėlyje".





Šiaip pats romanas man pasirodė, kiek nepatogus ta prasme, kad autorius ėmėsi neįveikiamai sunkaus darbo -- aprašyti kaip visos detalės visada yra svarbios. Daug jėgų turėjo kainuoti aprašinėjant veido išraiškas ir tai, kokie nuolat susikaupę buvo romano personažai. Jėgų reikalauja ir tų aprašytų detalių skaitymas, ir greičiausiai dėl to man tekstas buvo per mažai dinamiškas. Man labiau patinka kondensuotesni tekstai. Bet net ir tie man pertekliniai detalizavimai, kurie šiaip jau mane varytų iš proto, čia nebuvo kažkas tragiško -- vis tik talentingas rašytojas.



O antroji knygos dalis, kurioje turinys labiau kondensuotas, man labai patiko. Įpatingai šauni yra istorija "Nuodėmklausys". Joje du garsūs nuodėmklausiai prarado tikėjimą tuo, ką visą gyvenimą darė, ir ėjo pas kits kitą savo nuodėmių išpažint. Didelio atsitiktinumo dėka jie susitiko. Po šiokio tokio nepatogaus bendravimo jie išsipažino, sustiprino savo tikėjimą ir vienas jų ilgai gyveno. Gražių momentų turi ši istorija.



Grubiai tariant, rekomenduoju šią knygą. O pats ateity turbūt dar pasiieškosiu kitų Hermano Hesės kūrinių.