Slapti Gorbačiovo archyvai (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Istorikui ši knyga turbūt prilygtų kelionei į aukso kasyklą. Bet ir eiliniam žmogui tai – prožektoriaus spindulys, nukreiptas į tamsų kampą. Jūsų rankose – dokumentai, liudijantys, kaip Maskvos viršūnėlė, SSKP Centro Komitetas ir jo Politbiuras, matė mus ir kaip elgėsi audringais 1989–1991 metais, kai pabudome ir atsikėlėme, stojome tenai, kur reikėjo stovėti, giedojome savo giesmes, viso pasaulio nuostabai, tiesiai į tankų koseres. Pasaulis žinojo, kas tas sovietinis komunizmas, bet mes patyrėme tai savo kailiu. „Sąjūdžio“ būstinėje kartais ironizuodavome: kad važiuosime į Sibirą, tai aišku, užtat su pačia geriausia kompanija, kokia tik yra Lietuvoje. Kai taip persakiau į Vilnių atvykusiam „New York Times“ korespondentui, jis dėjo antraštę: „Tas juodasis baltiečių humoras“.

Kai „Gorbačiovo fondo“ archyve dirbo jaunas liberalių pažiūrų istorikas ir filosofas Pavelas Stroilovas, niekas per daug nežiūrėjo, kuo tas akiniuotas mokslininkas su ūsais ir barzdele domisi ir ką daro su dokumentais. O Stroilovas suprato aptikęs politinį ugnikalnį. Nes aukšto rango komunistai gan smulkiai užrašinėjo savo pačių ir kitų pasakytas kalbas bei pokalbių su užsienio lyderiais turinį. Beje, taip pat elgėsi ir hitlerininkai. Turbūt ir vieni, ir kiti manė, kad daro istorinius žingsnius.

Stroilovas išvežė į Didžiąją Britaniją 50 000 Gorbačiovo archyvo dokumentų ir paprašė politinio prieglobsčio. Šitie dokumentai sudaužo į šipulius legendą, neva Gorbačiovas pats sugalvojo ir pradėjo „perestroiką“. Toks, žinote, Jonas Krikštytojas. Iš dokumentų aišku, kad net jeigu Gorbačiovas ir nebuvo davęs įsakymo žudyti mūsų žmonių sausio 13-ąją, apie ruošiamą užpuolimą jis neabejotinai žinojo, bet tylėjo laukdamas, kuo tai pasibaigs.

Algimantas Čekuolis