Šimtas metų vienatvės (2017)

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje.

Pasaulinį garsą rašytojui pelnė romanas „Šimtas metų vienatvės" (1967). Tai buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių, kurių garsiausi yra „Patriarcho ruduo" (1975), „Meilė choleros metu" (1985), „Apie meilę ir kitus demonus" (1995).

Márquezo knygose svarbiausia ne įvykiai, o nekasdieniškos, turtingos žodžių, kvapų ir spalvų istorijos. Jo romanai lyg sodrus juodas šokoladas, kurį valgai lėtai skonėdamasis. Márquezo tekste visko tiek daug, kad reikia laiko tikram malonumui patirti.

Romane pasakojama Buendijų šeimos ir jų įkurto Makondo miesto šimto metų istorija – nuo įkūrimo iki tragiškos pabaigos. Kiekviena iš septynių Buendijų kartų į pasaulį atsineša savo lemtį, patiria savus džiaugsmus, kovoja su savais demonais. Jų visų likimai yra neišvengiamai susiję ir persipynę, formuojantys ne tik žmones, bet ir gimtąjį miestą, augantį ir besikeičiantį kartu su savo įkūrėjais.

Į Buendijų ir Makondo kasdienybę nuolat įsibrauna legendinės asmenybės, įsipina tikri istoriniai įvykiai ir šio pasaulio dėsniams nepaklūstantys magiški nutikimai. Visa tai kreipia Buendijų šeimos likimą link neišvengiamos, kadaise išpranašautos baigties.

„Šimtas metų vienatvės" – Pietų Amerikos ir viso pasaulio literatūrą pakeitęs kūrinys. Romano stilius, kupinas detalių, spalvų ir jausmo, ištrynė ribas tarp realybės ir fantazijos, tapo žinomiausiu magiškojo realizmo žanro pavyzdžiu literatūros istorijoje.

„Daugiau šviesos, sąmojaus, išminties ir poezijos, nei būtų galima tikėtis iš šimto metų literatūros apskritai, o ne vieno žmogaus."

Washington Post

„Pirmasis literatūros kūrinys nuo Senojo Testamento laikų, kurį privalu perskaityti visai žmonijai."

New York Times