Sielapjūtė

Metafiziniame lygmenyje Romo Daugirdo kūryba nuolat balansuoja tarp totalinio agnosticizmo ir „aklavietės palaimos" (autoriaus esė pavadinimas). Tad nenuostabu, kad tekstų kertinė ašis – egzistencinis tragizmas ir stojiškumas. Paradoksalu, bet autorius yra alergiškas panašioms sąvokoms ir jas ignoruoja.

Pakeliui poetas išprasmina ir perpasmina konkretaus (daiktiško) vaizdinio ir abstrakčios minties sąryšį. Ir daro tai pasitelkdamas klasikinę minties raidą – Hėgelio triadą (tezė, antitezė, sintezė).

Tekstų detalių audinys kyla iš urbanistinės pasaulėjautos. Turbūt ji „kalčiausia", kad poeto poezija – antilyrinė.

Stilistiniam instrumentarijui būdingi trys pagrindiniai bruožai: vizualumas, savita metaforika, minimalizmas. Regimi vaizdai keistai sintetina kubizmą ir surrealizmą, o minimalizmas organiškai ištirpdo bet kokias barokines puošmenas.

„Sielapjūtė" – septynioliktoji Romo Daugirdo knyga.