Atsiliepimai
Aprašymas
Studijoje analizuojama Vinco Mykolaičio-Putino – vieno iš pamatinių XX a. lietuvių literatūros figūrų – kūryba. Kaip prisipažįsta knygos autorė, neišvengta kartojimosi, ypač įtraukiant didesnę dalį peržiūrėtos knygos „Vinco Mykolaičio-Putino lyrika“ (1988), bet rašyta ir iš naujo: apie pasaulėvaizdžio skliautą, saulėlydžio ontologiją, apie žemės motinos ciklą, apie erotinę teksto sublimaciją.
Putinas – sužeisto pasaulėvaizdžio poetas. Budinčios sąmonės kūrėjas, patyręs sukrečiamų išgyvenimų, sukūręs eschatologinių kūrinių, vėlyvąja savo kūryba jis atsiskleidė ypač stipriomis mentalinėmis struktūromis, įkūnijusiomis egzistencinę drąsą mirčiai, išnykimui. Putino pasaulėvaizdžio ryškiausi kontūrai matyti cikluose „Disonansai“, „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, „Parafrazės“, „Septynios dienos“, „Mano mėnesiai“, „Mano būstas“. Visų ciklų provaizdis yra ėjimas, kopimas, išėjimos, kelias, kelionė. Putino kūryboje ryškus derinamojo jungiamojo prado, artimo filosofiniam mąstymui, ieškojimas. Studijoje bandoma pasekti, kokią vietą tam tikrais poeto kūrybos laikotarpiais užima pažinimo pastangos, kaip jos subrandina mintį, koks vaidmuo siekiant pažinimo tenka tiesai, abejonei, kaip santykiauja tai, kas atskira ir kas bendra. Studijoje Putino kūryba aptariama pagal temas – apie lyriką knygoje mąstoma tarsi į tą patį žvelgiant vis iš kito taško, iš kitos perspektyvos. Analizuojami poezijos vaizdinių formantai, būties sąvokų sklaida, lyrikos filosofiškumas. Paskutiniame skyriuje aptariamas poeto ryšys su lietuvių lyrikos tradicijomis – Baltrušaičio, Maironio poezija.
Studijoje analizuojama Vinco Mykolaičio-Putino – vieno iš pamatinių XX a. lietuvių literatūros figūrų – kūryba. Kaip prisipažįsta knygos autorė, neišvengta kartojimosi, ypač įtraukiant didesnę dalį peržiūrėtos knygos „Vinco Mykolaičio-Putino lyrika“ (1988), bet rašyta ir iš naujo: apie pasaulėvaizdžio skliautą, saulėlydžio ontologiją, apie žemės motinos ciklą, apie erotinę teksto sublimaciją.
Putinas – sužeisto pasaulėvaizdžio poetas. Budinčios sąmonės kūrėjas, patyręs sukrečiamų išgyvenimų, sukūręs eschatologinių kūrinių, vėlyvąja savo kūryba jis atsiskleidė ypač stipriomis mentalinėmis struktūromis, įkūnijusiomis egzistencinę drąsą mirčiai, išnykimui. Putino pasaulėvaizdžio ryškiausi kontūrai matyti cikluose „Disonansai“, „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, „Parafrazės“, „Septynios dienos“, „Mano mėnesiai“, „Mano būstas“. Visų ciklų provaizdis yra ėjimas, kopimas, išėjimos, kelias, kelionė. Putino kūryboje ryškus derinamojo jungiamojo prado, artimo filosofiniam mąstymui, ieškojimas. Studijoje bandoma pasekti, kokią vietą tam tikrais poeto kūrybos laikotarpiais užima pažinimo pastangos, kaip jos subrandina mintį, koks vaidmuo siekiant pažinimo tenka tiesai, abejonei, kaip santykiauja tai, kas atskira ir kas bendra. Studijoje Putino kūryba aptariama pagal temas – apie lyriką knygoje mąstoma tarsi į tą patį žvelgiant vis iš kito taško, iš kitos perspektyvos. Analizuojami poezijos vaizdinių formantai, būties sąvokų sklaida, lyrikos filosofiškumas. Paskutiniame skyriuje aptariamas poeto ryšys su lietuvių lyrikos tradicijomis – Baltrušaičio, Maironio poezija.
Atsiliepimai