Popietės laikas. Amžėjimo vadovas pradedantiesiems + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Brandžiam amžiui apibūdinti netinka požiūris „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. Popietės laikas yra likimo malonė ir privilegija. Ją gauna anaiptol ne kiekvienas – daugelyje išsivysčiusių šalių net trečdalis pensijos nesulaukia. Koks atrodo garbus amžius – palaima ar prakeiksmas, lemia ne tik asmeninės pastangos, sveikata, pinigai ar pozityvus mąstymas. Lemiamas veiksnys – tai visuomenės požiūris. Todėl šią knygą rašiau galvodama ne tik apie savo bendraamžius bei vyresnius, bet ir apie rytojaus popietės žmones.

Popietės amžius pats laimingiausias

Laimės ir amžiaus sąsajų tyrimai liudija, kad vyresniame amžiuje pasitenkinimas gyvenimu stiprėja, o mirties baimė mažėja. Baigę mokyklą, įžengę į suaugusiųjų gyvenimą jaunuoliai trykšta optimizmu, bet artėjant link keturiasdešimties entuziazmas traukiasi. Labiausiai gyvenimu skundžiasi vidurio amžiaus žmonės, nes juos slegia darbo problemos, rūpesčiai dėl mažų vaikų ir negalinčių savimi pasirūpinti senų tėvų. O vėliau laimės kreivė vėl šauna aukštyn.

Šį fenomeną sunku logiškai pagrįsti. Kaip taip gali būti, kad raukšlės gilėja, atmintis prastėja, o nuotaika gerėja? Gal tai paskutinio pasispardymo malonė – smegenys mus apdovanoja už nugyventą laiką ir motyvuoja nepalūžti? O gal dėl to, kad vyresniame amžiuje atsiranda laiko sau, kurio mums beviltiškai trūksta jaunystėje.

„Gyvenimas prasideda, kai vaikai palieka namus, o šuo iškeliauja į dausas.“ Taip vadinasi amerikiečių rašytojos Barb Taub knyga. Pavadinimui autorę įkvėpė anekdotas apie dvasininką, politiką ir rabiną, kurie ginčijasi, kada prasideda gyvenimas. Dvasininkas sako: „Gyvenimas prasideda nuo pastojimo akimirkos.“ Politikas mano: „Gyvenimas prasideda, kai vaisius įsčiose galutinai susiformuoja.“ O rabinas tvirtina: „Gyvenimas prasideda, kai vaikai palieka namus, o šuo iškeliauja į dausas.“

Kaip „Mitai ir tiesa apie senėjimą“ tapo „Amžėjimo vadovu pradedantiesiems“?

Rašymas panašus į gyvenimą, kuris susideda iš nuolatinio klaidų taisymo, savęs tobulinimo. Naujos patirtys daro įtaką požiūriui ir žadina nepastovumą. Rašydama pirmąjį knygos variantą perskaičiau šimtus mokslinių tyrimų, o kai ji išėjo, pasipylė daugybė naujų, ir kai kurie iš jų paneigė ankstesniuosius. Jei būčiau tai ignoravusi, jausčiausi apgavusi savo skaitytoją.

Šiame leidime kai ko atsisakiau, kai ką papildžiau ar perrašiau. Iš esmės tai ta pati knyga, tik labiau išnešiota. Knyga – kaip žmogus, jos turinys atspindi autoriaus brandą, idėjas, mąstymą.

Daugelio manymu, užuot perrašinėjus seną, išmintingiau rašyti naują. Kažkam iš tiesų taip elgtis būtų geriau. Bet aš negaliu, kol senas geštaltas nėra uždarytas.

Ar tai reiškia, kad pirmojo leidimo skaitytojams nepasisekė, jie skaitė prastesnę knygos versiją?

Viskas priklauso nuo požiūrio. Pirmasis variantas – kaip pirmoji meilė, labiau idealistinis, rašomas širdimi. Antrasis – proto vaisius, kurį sunokina suvokimas, kad vakarykštės tiesos dažnai virsta mitais.

Aš savo mintis perrašinėju šimtą kartų. Šimto pirmojo nebūna, nes ateina suvokimas, kad geriau nebebus.

Kodėl blogi įpročiai kenkia ne visiems?

Jei negaluojame, o gydytojai nesupranta, kas su mumis vyksta, traumų ekspertas Gaboras Maté siūlo: „Atsistokime priešais veidrodį ir atspindžio paklauskime: gal aš esu mielas durų kilimėlis?“ Gerumas gali nužudyti.

Žmonės sensta skirtingai. Vieni, vos perkopę septyniasdešimtmečio slenkstį, suserga senatvinėmis ligomis – diabetu, širdies ligomis, vėžiu ar Alzheimeriu. Kiti negaluoti pradeda dvidešimčia ar netgi trisdešimčia metų vėliau.

Kai ilgėliau patyrinėjau superilgaamžių įpročius... įsipyliau taurę vyno, atsikimšau buteliuką kokakolos ir užsirūkiau.

Prancūzė Jeanne Calmet gyveno 122 metus ir 164 dienas. Jos dieta: kilogramas šokolado per savaitę, Porto vynas ir alyvuogių aliejus. Jaunystėje ji nebuvo užkietėjusi rūkalė, bet tokia tapo nuo 112 metų, kai apsigyveno senelių namuose.

Daugiau nei dvidešimt metų buvo skiepijama, kad gerti kokakolą – tai save žudyti. Japonė Kane Tanaka gėrė kokakolą 50 metų ir gyveno 119 metų.

Amerikietė Sarrah Knauss irgi sulaukė 119 metų. Niekada nesilaikė griežtos dietos, priešais televizorių mėgo smaguriauti pienišku šokoladu ir bulvių traškučiais. Į visas problemas reagavo kaip tikras budistas – fraze „na ir kas?“.

Ispanas vyndarys, „Bodegas Docampo“ bendrovės įkūrėjas Antonio Docampo García iš Ribadavijos miestelio nugyveno 107 metus. Jis kiekvieną dieną išgerdavo po keturis butelius raudonojo vyno – po du per pietus ir du butelius vakarienės metu. Jo sūnus Miguelis Docampo Lopezas tvirtina, kad tėvas niekada negėrė vandens, troškulį malšino savo gamybos organišku vynu. Dviese su sūnumi per mėnesį išgerdavo apie 200 litrų vyno.

Amerikietė Elizabeth Sullivan gyveno 106 metus. Kiekvieną dieną išgerdavo po tris skardines „Dr. Pepper“ – saldaus, nealkoholinio, gazuoto gėrimo. Elizabeth sakė: „Visi gydytojai gąsdino, kad šis įprotis mane nuvarys į kapus. Ir štai – jie mirė, o aš dar gyva.“

Senėjimo tyrėja, mokslininkė Morgan E. Levine įrodinėja, kad gera genetika gali neutralizuoti žalingų įpročių poveikį. Tačiau tokie „išrinktieji“, kurie turi senėjimui ir žalingam poveikiui atsparių genų, sudaro vos 2 procentų populiacijos dalį. Todėl neprotinga žaisti su likimu. Jei ilgaamžiškumo genais nesame apdovanoti, bet norime gyventi ilgiau, turime stengtis sveikai maitintis ir daug judėti. Jei klausysimės savo kūno, neturėsime didelio antsvorio, vengsime žalingų įpročių, greičiausiai gyvensime mažiausiai 80 metų.

Nuo savęs pridurčiau dar tris priežastis, kodėl blogi įpročiai nebūtinai kenkia.

Pirma priežastis: geros mergaitės keliauja į dangų, o blogos – visur. Taisyklė taikoma ne tik mergaitėms. Dauguma šimtamečių eina prieš srovę, gyvena ne pagal sveikos gyvensenos taisykles. Ir nors nutukimas vadinamas didžiausiu ilgaamžiškumo priešu, kai kurie ilgaamžiai turi antsvorį.

Antra priežastis: „nusidėjimai“, už kuriuos savęs nepliekiame, ne tokie kenksmingi. Bet tai galioja tik tiems, kurie apdovanoti gerais genais.

Trečia priežastis arba mąstymo ypatumai: jei galvojame, kad blogi įpročiai kenkia, bet negalime jų atsisakyti, – atsisakykime įpročio galvoti.