Pirštų atspaudai + nemokamas atvežimas! | Alfonsas Bukontas | knygos.lt

Aprašymas

Jo poezija gyvena visatos begalybės pajauta. Jo eilėraščių tyras, kiek abstraktokas pasaulis atveria amžinybės perspektyvą, prieštaringų jėgų žaismą ir jų trapią pusiausvyrą. Tai reflektuojanti poezija, bet drauge kupina jausmo ir konkretybės grožio. Vanda Zaborskaitė

Alfonsas Bukontas – poetas, kurio žodis, išaugęs iš dramatiškos XX amžiaus žmogaus individualios patirties, įgyja universalaus skambesio ir tylioj literatūros lauko nuošalėj liudija savo atsparumą, gyvastingumą bei slaptingą savastį.

Jo rankai vienodai paklūsta tiek tolimomis asociacijomis saistomos laisvosios eilės, tiek asketiška grafika grįstos klasikinės formos. Jis yra išvertęs J. W. Goethe’es, R. M. Rilke’s, A. Puškino, A. Bloko, K. I. Gałczynskio, T. Różewicziaus, M. Kulbako, J. Amichajaus, L. Karsavino poezijosbei eiliuotą senovės indų šventąjį tekstą „Bhagavadgyta“.

Kompozitoriai yra sukūrę nemažai dainų pagal Alfonso Bukonto tekstus.

Eilėraščius šiai knygai autorius atrinko iš anksčiau publikuotų poezijos rinkinių „Slenkančios kopos“ (1967), „Piešinai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977), „Penktas metų laikas“ (1997).

Vakaro sonetas

Aš tavęs nepažįstu, neatspėta
Vedi tu mane miglotais peizažais.
Aš dvejoju, delsiu... Atsigręžęs
Į tave esu vėl puse ne ta.

Tu – kraujo smūgis, dosnumo rauda,
Tavo uolos ir įlankos svaigios
Mano skylantį atvaizdą laiko
Ten, kur kriauklės ir kranto kreida.

Tu, mėnulio skląsčiu užsklęsta,
Man meti savo žvilgsnį atlaidų.
O bangų lelija! Paslapties žaizda!

Tavyje šaknys ir šakos praranda skaičių, –
Ir rėmuos nakties gelmė juoda
Tavo kūnu baltai prasiskleidžia.