Atsiliepimai
Aprašymas
Sumanymas prakalbinti mano tėvų bei senelių užgyventus, saugotus, savo laiku naudotus ir mano akiratyje dažnai matytus daiktus kilo užbaigus rašyti prisiminimų knygą „Atskaitos taškas – 1972-ji. Studijos ir vėlesnės gyvenimo refleksijos“, kurioje stengiausi atskleisti asmeninio gyvenimo istorijas.
Kodėl man pasirodė taip svarbu prisiminimais sugrįžti į vaikystę ir paauglystę per tuo metu mane supusią buitinę aplinką? Akstinas tam atsirado dar 2022 metais, kai mirė mūsų mama, kuri, gyvendama viena erdviame septynių kambarių name Palemone, labai skrupulingai saugojo visą materialinį ir kultūrinį šeimos palikimą, vis papildydama jį savo nuostabiais rankdarbiais – mezginiais ir siuviniais. Apie tai byloja ir čia pateikta nuotrauka, kurioje mama įsiamžino foto nuotraukoje su mano anūke, o savo proanūke Nerija prie šimtamečio, bet vis dar tebeveikiančio verpimo ratelio.
Prabėgus dvejiems metams po mamos mirties dauguma šeimos relikvijų nukeliavo pas brolius Romą ir Juozą, kai kas, kaip antai sidabrinė taurelė, dieduko akiniai, skulptūrėlė „Lietuvaitė“ atiteko ir man.
Daug daiktų liko dūlėti ir laukti savo neaiškaus likimo tuščiuose ir be gyvybės ženklų paliktuose tėvų namuose į kuriuos tik retkarčiais trumpam beužsukame.
Antanas Jankauskas
Sumanymas prakalbinti mano tėvų bei senelių užgyventus, saugotus, savo laiku naudotus ir mano akiratyje dažnai matytus daiktus kilo užbaigus rašyti prisiminimų knygą „Atskaitos taškas – 1972-ji. Studijos ir vėlesnės gyvenimo refleksijos“, kurioje stengiausi atskleisti asmeninio gyvenimo istorijas.
Kodėl man pasirodė taip svarbu prisiminimais sugrįžti į vaikystę ir paauglystę per tuo metu mane supusią buitinę aplinką? Akstinas tam atsirado dar 2022 metais, kai mirė mūsų mama, kuri, gyvendama viena erdviame septynių kambarių name Palemone, labai skrupulingai saugojo visą materialinį ir kultūrinį šeimos palikimą, vis papildydama jį savo nuostabiais rankdarbiais – mezginiais ir siuviniais. Apie tai byloja ir čia pateikta nuotrauka, kurioje mama įsiamžino foto nuotraukoje su mano anūke, o savo proanūke Nerija prie šimtamečio, bet vis dar tebeveikiančio verpimo ratelio.
Prabėgus dvejiems metams po mamos mirties dauguma šeimos relikvijų nukeliavo pas brolius Romą ir Juozą, kai kas, kaip antai sidabrinė taurelė, dieduko akiniai, skulptūrėlė „Lietuvaitė“ atiteko ir man.
Daug daiktų liko dūlėti ir laukti savo neaiškaus likimo tuščiuose ir be gyvybės ženklų paliktuose tėvų namuose į kuriuos tik retkarčiais trumpam beužsukame.
Antanas Jankauskas
Atsiliepimai