Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Literatūros istorija visais laikais turėjo didžiulės reikšmės. Ir Lietuvai ateina laikas pažvelgti į savo raštiją ne tik vienos kalbos, bet ir vienos valstybės požiūriu. Na, o kol plati akademinė nacionalinės literatūros istorija tik rašoma, pravartu bent trumpai aptarti galimą jos vaizdą. Tai kaip tik ir bandoma daryti šioje apžvalgoje.

Kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštiją, išskiriama šios epochos: Viduramžių (1251–1521), Renesanso (1522–1596), Baroko (1597–1750) ir Švietimo (1751–1832). Kol gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, lietuviškieji raštai žengė tarsi atsilikdami nuo kitakalbės raštijos. Iš pradžių atotrūkis tarp jų bei raštų lotynų, slavų ir germanų kalbomis buvo didžiulis. Jis ir toliau būtų didėjęs, jei beveik tuo pačiu metu su tautinėmis Europos kalbomis lietuviškieji raštai nebūtų gavę naujo – knygos – pavidalo. Pastarasis suteikė jiems iki tol neturėtų galimybių greitai ir su nauda „apvaikščioti“ tautą bei valstybę. Kad ir patirdami trukdymų ir nuostolių, lietuviškieji raštai toliau pažengusius kitakalbius ėmė sparčiai vytis, įsisavindami visus įmanomus religinės ir pasaulietinės literatūros žanrus bei stilius. Kai žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ant lietuvių raštijos pečių užgriuvo pati sunkioji – atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį – našta. Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kitų XIX amžiaus pradžios šviesuolių raštais prigludusi prie Tėvynės praeities, lietuvių literatūra pasisėmė jėgų ir jau nebesunyko, kaip tai atsitiko su ja išauginusia, išmokiusia ir išlavinusia kitakalbe raštija.