Nežydi niekas tamsoje + nemokamas atvežimas! | Linas Trakimas | knygos.lt

Aprašymas

Skaitydamas Lino Trakimo eilėraščius, juose pajutau Vytauto Mačernio poetinę intonaciją ir giluminės dramatiškos įtampos virpesius.

Tuštumos beribiame okeane V. Mačernis nerado patikimų atramos taškų religijoje, žmonijos istorijoje, kur agresyvus civilizacijos materialėjimas iki robotizmo stumia dvasingumą bedugnėn. Lino Trakimo eilėraščiai ne tik pasakoja, aprašinėja, bet ir yra apgaubti sunkiai įvardijamo švytėjimo.

Neklysta tie, kurie pajunta – šitas švytėjimas sklinda iš budrios dvasinės gilumos. Sklinda ir iš eilėraščių, kuriuose neviltis ne suakmenėja ir prislėgia, bet maištauja, verčia ieškoti išeities. Dalis irškomos išeities glūdi atsiminimuose, ypač tuose, kur sužimba jaunatviškai tyras noras kaip įsipareigojimas ne tik artimiesiem, bet visiems, gerbiantiems pajusti spindinčią galią siekyje: norėčiau aš mylėti ir savo meilę išganyti kitus (eil. „Norečiau").

Regis, Lino Trakimo poezijos žmogui nėra praeinančio pasaulio. Kaip gaila – dar nesugebu išreikšti žodžiu vaivorykščiuojančio pasaulio žaismo. („Ryto lietus"). Linas visa esatimi atsirėmė ir į V. Mačernio priesaiką: Mes sutverti tam, kad bylotumėm apie Tiesą.

Linas: Tikėjimu tvirtėsiu – jis nepaliks manęs („Yra kova").

Robertas Keturakis