Atsiliepimai
Aprašymas
Mane domina vaikų literatūra, o labiausiai – itin svarbi, mįslinga jos kryptis. Ar knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, yra keliasluoksnės? Ar skaitymo malonumą jos gali suteikti ir suaugusiems žmonėms? Kas palikta paraštėse ar tarp eilučių, kas paslėpta po vaikų literatūros šydu?
Yra ir tokių, kurie tvirtina, kad apie menininkų gyvenimus pasakoti nereikia. Net nusikalstama. Neva intymu, slapta. Bet kaip papasakosime pasaulio istoriją, jei nutylėsime anų laikų kūrėjų likimus?
Ir šioje mano knygoje – autorės ir autoriai, rašę arba tik vaikams ir paaugliams, arba ne tik. Rašę įdomiai, gelmingai, keistai. Vienų niekada nesu sutikusi ir negalėjau sutikti, bet skaičiau jų knygas jausdama, kaip jos padeda man augti. Kitas ar kitus pažinojau, jų ilgiuosi.
Gintarė Adomaitytė
***
Tiek skaitant ankstesnes serijos knygas, tiek šią naujausią neapleido mintis, kokia apgaulinga paantraštė „Pasakojimai apie rašytojus“. Taip, autorė pasakoja apie rašytojus, pamini įvairias biografijos detales, aptaria pasirinktas knygas ir jų rašymo aplinkybes, bet tuo neapsiriboja.
Gintarė Adomaitytė mezga pokalbį su savo knygų skaitytoju apie rašytojus ir jų kūrinius (tiksliau būtų sakyti – rašo esė). O nuoširdžiame pokalbyje neišvengiamas ir sveikintinas subjektyvumas, savų patirčių ir minčių inkliuzai. Ir nesvarbu, ar kalbama apie laike ir erdvėje nutolusį Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną, ar ne kartą sutiktą, gal ir apkabintą Almą Karosaitę, ar kurį kitą rašytoją, skaitytojas visada jaučia pokalbio esmę – asmeniškumą ir gyvą santykį su literatūra.
Ir todėl skaitydami mes daug sužinome ne tik apie Gintarės Adomaitytės pamėgtus autorius, bet ir apie ją pačią – jos požiūrį į literatūrą, literatūrines patirtis ir gyvenimiškus nutikimus, ir tai susieja, formuoja, stiprina santykį su literatūra ir jos kūrėjais. Sakyčiau, kad tokio mąstymo ir rašymo mūsų kultūroje labai stigtų. Jei ne Gintarė...
Eglė Baliutavičiūtė, literatūrologė, vaikų literatūros specialistė
Mane domina vaikų literatūra, o labiausiai – itin svarbi, mįslinga jos kryptis. Ar knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, yra keliasluoksnės? Ar skaitymo malonumą jos gali suteikti ir suaugusiems žmonėms? Kas palikta paraštėse ar tarp eilučių, kas paslėpta po vaikų literatūros šydu?
Yra ir tokių, kurie tvirtina, kad apie menininkų gyvenimus pasakoti nereikia. Net nusikalstama. Neva intymu, slapta. Bet kaip papasakosime pasaulio istoriją, jei nutylėsime anų laikų kūrėjų likimus?
Ir šioje mano knygoje – autorės ir autoriai, rašę arba tik vaikams ir paaugliams, arba ne tik. Rašę įdomiai, gelmingai, keistai. Vienų niekada nesu sutikusi ir negalėjau sutikti, bet skaičiau jų knygas jausdama, kaip jos padeda man augti. Kitas ar kitus pažinojau, jų ilgiuosi.
Gintarė Adomaitytė
***
Tiek skaitant ankstesnes serijos knygas, tiek šią naujausią neapleido mintis, kokia apgaulinga paantraštė „Pasakojimai apie rašytojus“. Taip, autorė pasakoja apie rašytojus, pamini įvairias biografijos detales, aptaria pasirinktas knygas ir jų rašymo aplinkybes, bet tuo neapsiriboja.
Gintarė Adomaitytė mezga pokalbį su savo knygų skaitytoju apie rašytojus ir jų kūrinius (tiksliau būtų sakyti – rašo esė). O nuoširdžiame pokalbyje neišvengiamas ir sveikintinas subjektyvumas, savų patirčių ir minčių inkliuzai. Ir nesvarbu, ar kalbama apie laike ir erdvėje nutolusį Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną, ar ne kartą sutiktą, gal ir apkabintą Almą Karosaitę, ar kurį kitą rašytoją, skaitytojas visada jaučia pokalbio esmę – asmeniškumą ir gyvą santykį su literatūra.
Ir todėl skaitydami mes daug sužinome ne tik apie Gintarės Adomaitytės pamėgtus autorius, bet ir apie ją pačią – jos požiūrį į literatūrą, literatūrines patirtis ir gyvenimiškus nutikimus, ir tai susieja, formuoja, stiprina santykį su literatūra ir jos kūrėjais. Sakyčiau, kad tokio mąstymo ir rašymo mūsų kultūroje labai stigtų. Jei ne Gintarė...
Eglė Baliutavičiūtė, literatūrologė, vaikų literatūros specialistė
Atsiliepimai