Miškais ateina ruduo (2015)

smegma kazkokia

Toks savotiškas kūrinys. Žinoma vienas iš privalomų perskaityti.

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą... Rodyti daugiau >

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos veiksmas labai sumaišytas. Pradžioj rašė apie medkirčius, po to aprašinėjo turgaus prekybą (tada pamaniau, kad čia bus trumpų kūrinių rinkinys). Pavyzdžiui, prasideda naujas skyrius ir nesupranti apie ką ten rašo. Kuo tai susiję su knyga? Viskas pasidaro labai painu. O sąsaja išaiškėja tik skyriaus pabaigoj. Būdavo, kad skaitydama pamesdavau mintį. Knygoje yra labai daug nutylėjimų, o dėl to skaityti darėsi dar sudėtingiau. Be to, romano siužetas nesudomino, o skaičiau vien dėl to, jog nemėgstu numesti neperskaitytos knygos. Kita vertus, tai mano individuali nuomonė ir nenorėčiau niekam jos piršti... Skaitykit šią knygą ir spręskit patys!

Aistra, išdavystė, meilė - trys jausminiai poliai, darantys M. Katiliškio romano "Miškais ateina ruduo" siužetą itin patrauklų ir aktualų skaitytojų tarpe. Minėtieji poliai... Rodyti daugiau >

Aistra, išdavystė, meilė - trys jausminiai poliai, darantys M. Katiliškio romano "Miškais ateina ruduo" siužetą itin patrauklų ir aktualų skaitytojų tarpe. Minėtieji poliai įtraukė ir mane. Nors kūrinyje gana gausu ilgų intarpų apie gamtą, konkrečiai miškus, tačiau pagrindinių veikėjų - Tiliaus, Agnės, Monikos ir Petro Domeikos - gyvenime šėlstančios audros romaną daro ne tik kad nenuobodų, bet ir įdomų, intriguojantį.

Kas jau kas, o mes, lietuviai, dažnai vadovaujamės principu kaip gerai, kad ne mano, o kaimyno tvartas dega. Tad ir kitų žmonių gyvenimo stebėjimas per rakto skylutę, taip pat yra viena iš mėgstamiausių pramogų. O tų pramogų romane apstu: regime, kaip Tilius ne tik susižavi, suvilioja jauną, naivią septyniolikmetę mergaitę Agnę, permiega su ja, žada jai aukso kalnus, bet vėliau ir pats leidžiasi suviliojamas aistringos, valdingos ir jau gerokai subrendusios moters - Monikos. Tilius išduoda Agnės pasitikėjimą, o Monika sulaužo ištikimybę savo sukriošusiam, bet ne iš kelmo spirtam vyrui. Agnei ir Domeikai tatai nemenki praradimai. O kadangi, kaip sakoma, bėdos po vieną nevaikšto - tai jų romano eigoje pasipila tarsi iš gausybės rago: dega Doveikos miškas, Agnė įsiskaudinusi, patyrusi Tiliaus išdavytę nutaria pasišvęsti senučiukės karšinimui, Doveika įsiūčio pagautas nušauna niekuo dėtą kaimyną, vėliau ir patį žmonos meilužį. Tarsi viskas išsisprendžia savaime - kaltieji nubausti, o nekaltieji - "velniai jų nematė".

Nesinori postringauti apie gamtos ir žmogaus ryšį, kuris ir taip kūrinyje akivaizdus: miškas nyksta, o su juo nyksta ir žmonių moralė. Miškais ateina ruduo... Na ir kas?