Mergaitė

Yra knygų, kurias perskaičiusi paprasčiausiai pamirštu, tačiau ši istorija ilgam liks ir širdy, ir atminty. Negali nejaudinti likimo nuskriaustos šešiametės Šeilos... Rodyti daugiau >

Yra knygų, kurias perskaičiusi paprasčiausiai pamirštu, tačiau ši istorija ilgam liks ir širdy, ir atminty. Negali nejaudinti likimo nuskriaustos šešiametės Šeilos gyvenimas.Jame vien praradimai ( motinos palikta greitkelio pakelėje), nemeilė ( tėvo alkoholiko psichologinis ir fizinis smurtas, seksualinė dėdės prievarta), suaugusiųjų abejingumas ( mokytojai ją nurašo kaip netinkamą mokytis su kitais vaikais).

Panaudojusi smurtą prieš mažametį, Šeila patenka į klasę, kur ugdomi sutrikusio intelekto vaikai. Čia ji sutinka mokytoją Tori Heiden (knygos autorę). Mokytoją, kuri savo elgesiu, atsidavimu darbui, nepaprastu jautrumu ir meile likimo nuskriaustiems vaikams, kuria kitokį pasaulį. Ji įrodo savo mokiniams ir visam kolektyvui, kokia didelė jėga yra paprasta žmogiška meilė.Meilė, sušildanti nuo abejingumo sužvarbusią Šeilos širdį. Meilė, sugrąžinanti viesiems klasės vaikams viltį, kad "jie yra lygiai tokie pat kaip ir visi, tik turintys truputėlį daugiau bėdų".Visi suaugusieji : mokyklos direktorius, mokytojai, Šeilos tėvas mano, kad Šeila prarastas vaikas, kad su ja neverta terliotis, nes jos vieta- psichiatrinėje ligoninėje. Mokytoja Tori sugeba atskleisti mergaitės neeilinius gabumus, pakeisti jos požiūrį į pasaulį, išugdyti pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais.

Knyga atskleidžia tiesą- nebūtina būti profesionaliu pedagogu ( koks nėra ir mokytojos padėjėjas Entonis), kad galėtum ugdyti vaikus, reikia tik juos labai mylėti ir norėti padėti.

Manau, kad ši knyga turėtų būti kiekvieno pedagogo dirbančio su specialiųjų poreikių vaikais vadovas, be to ją siūlyčiau perskaityti kiekvienam, auginančiam vaikus.

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius... Rodyti daugiau >

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.