Maras

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.
... Rodyti daugiau >

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir egzistencija, kuri yra beprasmiška, puikiai nusakoma Albero Kamiu romane "Maras". Maras- tai liga, prieš kurią priešnuodžio nėra, kuri tyliai įsėlina ir greitai nukankina žmogų. Tokia liga (taip numanoma, nors ne visi simptomai sutampa) užpuolė Alžyre esantį miestą Oraną 194. - kažkelintaisiais metais (autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai). Pagrindinis romano veikėjas daktaras Bernaras Rijė kasdien kovoja su maro epidemija. Taip pat jam padeda netyčia prieš epidemiją užklydęs į miestą Žanas Taru. Visas veiksmas vyksta mieste, kuris dėl kilusios epidemijos izoliuojamas. Žmonių nuotaikos keičiasi kiekvieną dieną kaip ir mirusių statistika.

Romane nagrinėjamos žmogaus susvetimėjimo, Dievo bausmės, absurdiško gyvenimo, žmogaus akistatos su mirtimi, socialinės nelygybės, laisvės troškimo, kančios, pasiaukojimo, beprasmybės temos. Iš tiesų kūrinys labai plataus spektro ir temų, ir problemų jame atrasti galima be galo daug. Pagrindinė šio romano idėja ta, kad žmogus niekada nebus pasiruošęs susidurti su nelaime, jos žmogų užklumpa netikėtai. Manau, kad kūrinio aktualumas neišblės niekada, nes maras - tai metafora, kuri nusako kiekvieno amžiaus, epochos, laikmečio aktualią problemą ir apskritai problemas, kurių niekada niekam netrūksta ir netrūks.

Mane sužavėjo tai, kad pasirinkta nusakyti problemai maro metafora. Juk daugelis sako, kad baisiausi yra trys dalykai: karas, badas, maras. Tad vieną mūsų baimių Alberas Kamiu panaudojo kaip metaforą, kuri yra originali. Mane žavi Kamiu tuo, kad šneka apie užburtą ratą, iš kurio mes, žmonės, niekaip neišsivaduosime, nors ir kokias absurdiškas pastangas dėtume. Taip pat skaitant kūrinį kilo klausimas: kam mums reikalinga laisvė, ką ji mums suteikia? Keista, kad kūrinio veikėjai, nors galėjo laisvai judėti savo mieste, bet vien žinojimas, kad miestas yra izoliuotas, varžė jų laisvę. Vis dar negaliu atsakyti į šiuos užduotus klausimus, kurie kilo skaitant romaną. Ir apskritai seniai skaičiau kažką panašaus, kas sukeltų tiek minčių.

Taigi kiekvieną kartą, kai skaitai knygą tikiesi kažko ypatingo ir atrasti kažką naujo. Tačiau skaitant šią knygą kilo klausimų, kurių atsakymus ieškoti teks kitose knygose.

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti... Rodyti daugiau >

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau... Rodyti daugiau >

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato kūryba, taigi kitas mano sąraše - "Svetimas". Negaliu "Maro" priskirti nei prie mėgstamiausių knygų, nei kažkokį nepaprastą skaitymo malonumą ar estetinį pasitenkinimą sukėlusių knygų, nei prie tokių, kurias galėtum skaityti neatsitraukiant ištisą parą, kita vertus, perskaičiau jį pakankamai greitai ir supratau, kad norėčiau dar Camus kūrybos - ne tiek dėl skaitymo malonumo kiek iš smalsumo.

"Maras" - monotoniškas kūrinys - kaip prasideda maras, taip visą knygą ir lauki na kada gi jis pasibaigs, ar pasibaigs ir ar išliks pagrindiniai veikėjai ar visgi maras juos pasiglemš. Tokia laukimo knyga ir ta laukimo nuotaika neapleido skaitant. Pasakojimas vystomas dviem dimensijomis - pasakojama apie pagrindinių veikėjų - daktaro Rije, jo bičiulio ir bendražygio Taru bei kitų gyvenimą maro laiku ir apie Orano miesto visuomenės, "bendrapiliečių" gyvenimą. Tą individualizuotą pasakojimo dalį skaityti įdomu, ir nesunku suprasti kodėl - beskaitant susitapatini su veikėjais, juos arba pamėgsti arba teisi, o gal jų gailiesi. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo individualumą. Daktaras Rijė man pasirodė toks medicinos "misionierius" teikiantis humanitarinę pagalbą, dirbantis, gelbstintis, pavargstantis, tačiau pernelyg nesitapatinantis su savo pacientais, maro aukomis, išlaikantis šaltą protą. Jo bičiulis Taru - ryžtingas, imasi organizuoti savanorių būrius kovojant su šia liga. Įdomus ir prieštaringas Kotaro personažas, kuris knygoje pirmą kartą pasirodo bandydamas nusižudyti, tiesa nesėkmingai. Jo požiūris į marą visiškai kitoks nei diktuoja sveikas protas, jis juo mėgaujasi, prieš marą atsidūręs visuomenės užribyje staiga supranta, kad prasidėjus marui į užribį patenka visa visuomenė ir ši išaugusi užribio draugija suteikia jam savotišką ramybę, kad jis jau nebėra vienas atskirtasis, dabar atskirti visi. Ir nori nenori kažkaip "išteisini" tą Kotaro piktdžiugiškumą.

Kita dimensija - "bendrapiliečių" dimensija, kuri man pasirodė nuobodi kaip kokia statistikos suvestinė. Neveltui egzistuoja nuvalkiota tiesa: vieno žmogaus mirtis - tragedija, tūkstančių - statistika. Na ir kas, kad maro pradžioje "mūsų bendrapiliečiai" darė tą ar aną, na ir kas, kad "bendrapiliečiai" pamiršdavo savo mylimųjų veidus, kad jautė įtampą ar vangumą. Bendrapiliečių dimensija man mažiausiai patiko, nes tai tiesiog nėra įdomu. Taip, tai padeda apibūdinti bendrą situaciją, kurti nuotaiką, bet tos vietos man paprasčiausiai kėlė abejingumą. Abstrahuotas gyvenimas nėra tikras gyvenimas, tai labiau statistika arba filosofija (kur neva tai turi tikti visiems, bet atskirai paėmus netinka niekam) tik šiuo atveju toj filosofijoj neatradau kažko, kas liestų mane asmeniškai, su retomis išimtimis, žinoma (kai kurie sakiniai tikrai buvo verti nusirašyti). Užkliuvo ir tas terminas "bendrapiliečiai", kuris kažkodėl man asocijavosi su CCCP terminologija (a la pilietis Petrovas, pilietė Ivanova), gal todėl, kad tai ir savotiškai nuasmeninantis terminas. O ir pati knyga lygiai taip pat puikiai aprašytų karą kaip ir marą, manau nesunkiai būtų galima šiuos žodžius pakeisti. Žinant autoriaus gyventą laikotarpį, ko gero taip ir buvo. Juo labiau, kad buvo ganėtinai ryškių aliuzijų, pvz., vagonais gabenami maro aukų kūnai į krematoriumus, kur jie virsdavo pelenais. Man pirmiausia prieš akis pasirodė varteliai su užrašu "Arbeit macht frei", kas buvo, žino, kad ten irgi yra bėgiai.

Viskas ką galiu pasakyti: labai įdomi ir įtraukianti knyga.

Tikrai įdomi knyga, skaityta mokykloje ir po 5 metų perskaityta vėl.

Gera knyga, tik tarpais nuobodoka skaityti, ypatingai ištęsti aprašymai. Pats pasakojimas įdomus: atsiskleidžia žmogaus pasirinkimo galimybės, jo mąstymo kaita ištikus... Rodyti daugiau >

Gera knyga, tik tarpais nuobodoka skaityti, ypatingai ištęsti aprašymai. Pats pasakojimas įdomus: atsiskleidžia žmogaus pasirinkimo galimybės, jo mąstymo kaita ištikus visuotinei nelaimei – marui.

Gera knyga, gal buvo truputį nuobodžių vietų, bet man patiko.

Skaitydama šią knygą, visą laiką galvojau, kaip gerai mums, jaunimui, nepatyrusiems nei karo, nei maro. Knygoje labai aiškiai išdėstyta situacija apie izoliuotą Orano miestą,... Rodyti daugiau >

Skaitydama šią knygą, visą laiką galvojau, kaip gerai mums, jaunimui, nepatyrusiems nei karo, nei maro. Knygoje labai aiškiai išdėstyta situacija apie izoliuotą Orano miestą, apie nesuskaičiuojamas mirtis. Oficialiai paskelbus apie epidemijos pabaigą ir pagaliau atidarytus miesto vartus, gyventojai ėmė švęsti. O aš beskaitydama nepajutau šventimo nuotaikos, nes tai buvo pernelyg didelė nelaimė, per daug žmonių išmirė, kad būtų galima švęsti maro pabaigą.
Perskaičius tokią knygą, norisi tik pasidžiaugti, kad Lietuvoj jaunas žmogus nežino nei kas yra maras, nei žemės drebėjimas, nei karas.

Maras, turbūt, labiausiai visiems siejasi su baisia liga. Man visų pirma iškyla mintys apie buboninį marą viduramžiais, vadintą "juodąja mirtimi". Tačiau maru, perkeltine... Rodyti daugiau >

Maras, turbūt, labiausiai visiems siejasi su baisia liga. Man visų pirma iškyla mintys apie buboninį marą viduramžiais, vadintą "juodąja mirtimi". Tačiau maru, perkeltine prasme, įvardijamas ir "rudasis maras" - naciai. Man patiko ši knyga, kurioje palaipsniui atskleidžiamas blogis ir jo santykis su žmogumi.

Galiu pasakyti, kad tai antroji Alberto Kamiu knyga buvusi mano rankose. Tikrai labai įdomi istorija, užkabinanti nuo pirmo puslapio iki pačio paskutiniojo : )))

Albertas Kamiu vienas iš pasaulinės literatūros žinomiausių rašytojų. Kūrinys Maras apie ką gi daugiau jei ne apie marą kuris apgaubė savo šėšėliu Orano miestą. Knyga šiek tiek... Rodyti daugiau >

Albertas Kamiu vienas iš pasaulinės literatūros žinomiausių rašytojų. Kūrinys Maras apie ką gi daugiau jei ne apie marą kuris apgaubė savo šėšėliu Orano miestą. Knyga šiek tiek priminė serialą Veivardo pušynas. Mieste kyla nepasitikėjimas vienu kitu, keliauti negalima, tai trikdo ir ilgainiui kuria nejaukią aplinką.

Knyga sukėlė įvairių jausmų, bet pasakyti, kad nepatiko, negalėčiau.

Kam patinka A. Camus, tam, be abejonės, patiks ir ši knyga. Man ji pasirodė ganėtinai sunki, taip pat gana ilgai ja ir skaičiau. Visgi kažkokį pėdsaką manyje ji paliko. Taip pat... Rodyti daugiau >

Kam patinka A. Camus, tam, be abejonės, patiks ir ši knyga. Man ji pasirodė ganėtinai sunki, taip pat gana ilgai ja ir skaičiau. Visgi kažkokį pėdsaką manyje ji paliko. Taip pat paliko priminimą, kad turi dar kartą atsidurti mano rankose. Manau, kad antra pažintis bus daug kartų geresnė, suprantamesnė,