Lietuvos sovietinė istoriografija + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

2012 birželio mėn. 14 d. Algirdas PATACKAS, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras KVISLINGAI. ĮSIDĖMĖKITE JŲ PAVARDES. Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo, ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite tolesnėje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta. Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė. Įsidėmėkime šias pavardes - šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“. Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių daugiau nei 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį dėl tautos garbės, dėl efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta. Prie jų kapų - o jų buvo 87 - Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“. Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau - jie juos išdavė. Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes. Bet yra kaip yra - jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta - kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga. * kvislingas - pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas. 1.prof. dr. Egidijus Aleksandravičius,2.doc. dr. Milda Ališauskienė, 3.prof. dr. Auksė Balčytienė, 4.dr. Eglė Bendikaitė, 5.prof. dr. Andrius Bielskis, 6.prof. dr. Alfredas Bumblauskas, 7.prof. dr. Leonidas Donskis, 8.mokyt. Dainora Eigminienė, 9.dr. Linas Eriksonas, 10.dr. Margarita Jankauskaitė, 11.doc. dr. Jurga Jonutytė, 12.Ervinas Koršunovas, 13.dr. Marija Krupoves, 14.Faina Kuklianskaja, 15.prof. dr. Antanas Kulakauskas, 16.prof. dr. Šarūnas Liekis, 17.prof. dr. Raimundas Lopata, 18.prof. dr. Gintautas Mažeikis, 19.Henrikas Mickevičius, 20.Rimas Mikalauskas, 21.prof. dr.A lvydas Nikžentaitis, 22.Svetlana Novopolskaja, 23.Rūta Puišytė, 24.doc. dr. Andžėjus Pukšto, 25.doc. dr. Eligijus Raila, 26.Birutė Sabatauskaitė, 27.dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič, 28.Dalia Sruogaitė, 29.dr. Darius Staliūnas, 30.doc. dr. Gintaras Stauskis, 31.prof. dr. Saulius Sužiedėlis, 32.Tomas Šernas, 33.Violeta Rakauskaitė-Štromas, 34.dr. Mindaugas Tamošaitis, 35.mokyt.Vytautas Toleikis, 36.dr. Darius Udrys, 37.dr. Nida Vasiliauskaitė, 38.prof. dr. Irena Veisaitė, 39.dr. Linas Venclauskas, 40.prof. dr. Tomas Venclova, 41.Linas Vildžiūnas.

Z. Ivinskio skaitinių metu skaitytų pranešimų straipsnių rinkinys, nebloga parankinė knyga studijuojančiam sovietinę Lietuvos istoriografiją. Asmeniškai visi pranešėjai "pažįstami" iš studijų universitete laikų, nes teko garbė klausytis jų paskaitų, išskyrus kalbininkus ir filosofus, bei a.a. "Kultūros barų redaktorių" V. Savukyną, kurį teko dažnai sutikti istorijos fakulteto koridoriuose pastarajam žingsniuojant pas dekaną Bumblauską. Rinkinyje skelbiami straipsniai nepraradę savo aktualumo, tokių diskusijų ir analizių reikėtų daugiau ir gerai, kad yra A. Švedo "Matricos nelaisvėje" (2009) ir kitos studijos nagrinėjančios sovietinio periodo istorijos tyrimus. Šią knygą rekomenduočiau skaityti pradedantiems sovietikos studijas, ypač kai pasirodo "užglaistytų" buvusių nomenklatūros atstovų prisiminimų, kurie bando formuoti nuomonę, kad "ir tada mes dirbome Lietuvai", pamiršdami prirašyti "SSR".