Atsiliepimai
Aprašymas
Tarp mūsų tikrai yra lėlininkų, kurių lėlės gyvena tikrus žmonių gyvenimus. Dar daugiau – tos lėlės gali padėti keisti žmonių gyvenimus. Iš pirmo žvilgsnio tarsi žaidimas, tokio lėlininko užsiėmimas slepia visai nevaikiškus tikslus: užgydyti per kartas perduodamas sielos žaizdas, atkurti nutrūkusius šeimos ryšius, galiausiai suprasti gyvenime vykstančių, neretai pasikartojančių įvykių prasmes.
Kas atsitiktų, jeigu galėtume perrašyti savo šeimos istoriją? Ką joje pakeistume? Nuo kada pakreiptume lemtingų įvykių trajektoriją? Ar sprendimai gali būti universalūs? Galbūt svarbiausia: kodėl? Į šiuos itin asmeninius, neretai skaudžius klausimus autorė sau atsako tarsi lėlininkas – žaisdama lėlėmis.
Romanas paremtas autorės šeimos biografiniais momentais, jame į vieną glaudžią pynę pinasi istoriniai Lietuvos tarpukario faktai ir alternatyvios istorijos pabaigos. Pagrindinis siužetas rutuliojasi XX a. pradžioje greta Varėnos veikusioje Valstybinėje džiovininkų sanatorijoje, kurios gyvenimą iliustruoja autentiškos nuotraukos iš autorės šeimos fotoarchyvo. Nepriklausomos Lietuvos pažangą simbolizavęs sanatorijos pastatų kompleksas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, vokiečiams atsitraukiant, buvo susprogdintas.
Romano atspirties tašku tapo autorės šeimos narių biografijos tarpukario laikotarpiu, neišvengiamai ir giliai paveiktos Antrojo pasaulinio karo bei po jo vykusios Lietuvos okupacijos. Rašytojos seneliai iš tiesų gyveno Varėnos valstybinėje džiovininkų sanatorijoje, tačiau visi šiame romane aprašyti įvykiai yra išgalvoti, tad bet kokie panašumai ar sutapimai su realiai gyvenusių žmonių istorijomis yra atsitiktiniai.
Skirtingai negu žodžiai, kuriuos popieriaus lape galima perrašyti, nuotraukos mums primena nesuklastojamą praeitį. Varėnės upelį, Varėnos valstybinės džiovininkų sanatorijos rūmus, darbuotojų namus, kitus pastatus bei su jais susijusius žmones tarpukario metais iliustruoja autentiškos nuotraukos iš šeimos asmeninio archyvo. Kai kurios jų darytos tuo metu Merkinėje dirbusio Judelio Milerio bei Varėnos fotografo Davido Gordono.
Šį romaną Lolita Jolanta Piličiauskaitė skiria mamos seseriai, kuri savo gyvenimu mokė besąlygiškai mylėti žmones.
Romano leidybą remia Trakų rajono savivaldybė.
EXTRA 10 % nuolaida
Kupono kodas: NORIU10
Akcija baigiasi už 3d.03:21:03
Nuolaidos kodas galioja perkant nuo 10 €. Nuolaidos nesumuojamos.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Ex Umbra.
Pardavėjo reitingas: 100%
Tarp mūsų tikrai yra lėlininkų, kurių lėlės gyvena tikrus žmonių gyvenimus. Dar daugiau – tos lėlės gali padėti keisti žmonių gyvenimus. Iš pirmo žvilgsnio tarsi žaidimas, tokio lėlininko užsiėmimas slepia visai nevaikiškus tikslus: užgydyti per kartas perduodamas sielos žaizdas, atkurti nutrūkusius šeimos ryšius, galiausiai suprasti gyvenime vykstančių, neretai pasikartojančių įvykių prasmes.
Kas atsitiktų, jeigu galėtume perrašyti savo šeimos istoriją? Ką joje pakeistume? Nuo kada pakreiptume lemtingų įvykių trajektoriją? Ar sprendimai gali būti universalūs? Galbūt svarbiausia: kodėl? Į šiuos itin asmeninius, neretai skaudžius klausimus autorė sau atsako tarsi lėlininkas – žaisdama lėlėmis.
Romanas paremtas autorės šeimos biografiniais momentais, jame į vieną glaudžią pynę pinasi istoriniai Lietuvos tarpukario faktai ir alternatyvios istorijos pabaigos. Pagrindinis siužetas rutuliojasi XX a. pradžioje greta Varėnos veikusioje Valstybinėje džiovininkų sanatorijoje, kurios gyvenimą iliustruoja autentiškos nuotraukos iš autorės šeimos fotoarchyvo. Nepriklausomos Lietuvos pažangą simbolizavęs sanatorijos pastatų kompleksas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, vokiečiams atsitraukiant, buvo susprogdintas.
Romano atspirties tašku tapo autorės šeimos narių biografijos tarpukario laikotarpiu, neišvengiamai ir giliai paveiktos Antrojo pasaulinio karo bei po jo vykusios Lietuvos okupacijos. Rašytojos seneliai iš tiesų gyveno Varėnos valstybinėje džiovininkų sanatorijoje, tačiau visi šiame romane aprašyti įvykiai yra išgalvoti, tad bet kokie panašumai ar sutapimai su realiai gyvenusių žmonių istorijomis yra atsitiktiniai.
Skirtingai negu žodžiai, kuriuos popieriaus lape galima perrašyti, nuotraukos mums primena nesuklastojamą praeitį. Varėnės upelį, Varėnos valstybinės džiovininkų sanatorijos rūmus, darbuotojų namus, kitus pastatus bei su jais susijusius žmones tarpukario metais iliustruoja autentiškos nuotraukos iš šeimos asmeninio archyvo. Kai kurios jų darytos tuo metu Merkinėje dirbusio Judelio Milerio bei Varėnos fotografo Davido Gordono.
Šį romaną Lolita Jolanta Piličiauskaitė skiria mamos seseriai, kuri savo gyvenimu mokė besąlygiškai mylėti žmones.
Romano leidybą remia Trakų rajono savivaldybė.
Atsiliepimai
Perskaitai tokią knygą ir dar norisi nešioti širdyje tą tyrumą, tą gerumą... Viršelis pilkas, kaip pelytės, o viduje širdies lobiai. Ir ne tik - psichologinis asociacijų žaidimas yra tikras, o laikas tikrai yra reliatyvus...
Gal kas galite parduoti jau perskaitytą knygą?
Labai miela ir įdomi knyga. Tikrai kiek daug reiškia šeimos ryšiai: kokią lėlytę statytumėte arčiausiai savęs?
Puiki knyga, įtraukianti į dzūkišką gamtą, kupiną paukščių čiulbesio, gėlių žydėjimo ir pušų kvapo, pilna romantikos ir meilės, ne tik tos romantiškos, bet ir meilės savo artimiausiems, kuriems jos dažnai mumyse trūksta, o kai trūksta meilės ir supratingumo, kenčiame patys. Ką daryti, kad mūsų gyvenimas keistųsi į gerąją pusę, pataria dzūkiška šnekta kalbantis lėlininkas. Ne visi jį supranta ir priima, bet priėmę patiria lengvumą ir pokyčius.
Labai patiko, rekomenduoju