Krosnis mitologijoje (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Šioje gana sudėtingoje, tačiau įtraukiančioje knygoje – septyniolika skyrių, kuriuose į krosnį, kaip į mitologinį objektą, žiūrima vis per kitą prizmę. Krosnis D. Razauskui nepraradusi sakralinės prasmės (deja, daugelis miestiečių turbūt jau ir šio žodžio nebežino). Ji – tai: pasaulio vidurys, aukuras, namų šventovė, namai, pasaulio krosnis, akmenų krūsnis, kalnas, pragaras, kapas, vėlių buveinė, kelias į dausas, įsčios, gimda, motina, „gimdanti“ duoną, puodynes (keramiką) ir metalo dirbinius, Dievo krosnis, gyvas padaras, žmogaus bruožų būtybė. Atvirai pasakysiu – niekada negalvojau, kad krosnis gali turėti tokią gilią mitinę simboliką, kol nepamąsčiau, jog ji pirmiausia susijusi su šventa daugeliui religijų (pirmiausia iranėnų, indų ir baltų) ugnimi. „Krosnies branduolys yra ugnis – pridengta, apgaubta, saugoma, saugi, prijaukinta, suvaldyta ugnis. (…) Kaip šviesos ir šilumos šaltinis, ugnis būrė, telkė žmones apie save, todėl krosnis, židinys tapo „pasaulio viduriu“, gyvenimo ašimi – tiek profaniškojo, buitinio, tiek sakralaus, religinio, dvasinio. Pastarojo – jau vien dėl to, kad būtent ugnis, pirmiausia aukuro ugnis, nuo seno buvo šventa, gal net šventybė pati savaime, todėl židinys, vėliau krosnis atstojo namų aukurą. Savo ruožtu apie židinį, krosnį sukosi visas šeimos, namų gyvenimas – tokiu mastu, kad krosnis, „šeimos židinys“ tapo tiesiog namų metonimu“ (p. 7). Knygoje – daug atradimų tam, kas mėgsta nagrinėti mitologines, lingvistines subtilybes. Galima sakyti, šios monografijos išėjimas – tikra šventė, suteikianti viltį, kad baltiškosios mitologijos studijos nemirs.