Atsiliepimai
Aprašymas
XX a. devintas, o iš dalies ir dešimtas dešimtmečiai Lietuvos teatre pasižymėjo kaip teatro prigimties, jo raiškos priemonių ir visuomeninių funkcijų permąstymo laikmetis. Teatras, praradęs sovietmečiu turėtą išskirtinę padėtį, buvo priverstas iš naujo peržiūrėti savo poveikio galimybes besikeičiančioje sociokultūrinėje terpėje bei kurti naujus santykių su realybe modelius. Šiuo laikotarpiu Lietuvos teatras atsinaujinimo šaltinių ėmė ieškoti tiek atsigręždamas į nacionalinio teatro istoriją, tiek į Vakarų teatro patirtis. Tuo metu į teatrą atėjusi nauja kūrėjų karta savo darbuose siekė apjungti Lietuvos teatro tradicijas ir naujas lokalias bei globalias tendencijas. Postmodernistinis požiūris provokavo teatre tam tikrus pokyčius: teatro savivokos, dramos teksto, režisūrinės koncepcijos, sceninio vaizdinio ir suvokėjo sąveikos, aktoriaus identiteto ir vaidmens santykio bei kt. Monografijoje atskleidžiami postmodernios estetikos raiškos ypatumai šiuolaikiniame Lietuvos teatre, išryškinant esmines šios estetikos sąlygojamų pokyčių sferas. Pirmiausia apžvelgiami postmodernizmo teorijos ir estetikos sąveikoje išryškėjantys probleminiai branduoliai bei nubrėžiamos pagrindinės postmodernios paradigmos trajektorijos. Vėliau analizuojami postmodernizmo raiškos teatro mene ypatumai bei nagrinėjamos teatro meno specifikos ir postmodernaus diskurso sąveikos išprovokuotos problemos. Taip pat atliekama Lietuvos teatre vykstančios postmodernistinės kaitos analizė, apibrėžiamos jos prielaidos, analizuojamos šios estetikos sąlygojamos meninės praktikos.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas RamintaN.
Pardavėjo reitingas: 100%
XX a. devintas, o iš dalies ir dešimtas dešimtmečiai Lietuvos teatre pasižymėjo kaip teatro prigimties, jo raiškos priemonių ir visuomeninių funkcijų permąstymo laikmetis. Teatras, praradęs sovietmečiu turėtą išskirtinę padėtį, buvo priverstas iš naujo peržiūrėti savo poveikio galimybes besikeičiančioje sociokultūrinėje terpėje bei kurti naujus santykių su realybe modelius. Šiuo laikotarpiu Lietuvos teatras atsinaujinimo šaltinių ėmė ieškoti tiek atsigręždamas į nacionalinio teatro istoriją, tiek į Vakarų teatro patirtis. Tuo metu į teatrą atėjusi nauja kūrėjų karta savo darbuose siekė apjungti Lietuvos teatro tradicijas ir naujas lokalias bei globalias tendencijas. Postmodernistinis požiūris provokavo teatre tam tikrus pokyčius: teatro savivokos, dramos teksto, režisūrinės koncepcijos, sceninio vaizdinio ir suvokėjo sąveikos, aktoriaus identiteto ir vaidmens santykio bei kt. Monografijoje atskleidžiami postmodernios estetikos raiškos ypatumai šiuolaikiniame Lietuvos teatre, išryškinant esmines šios estetikos sąlygojamų pokyčių sferas. Pirmiausia apžvelgiami postmodernizmo teorijos ir estetikos sąveikoje išryškėjantys probleminiai branduoliai bei nubrėžiamos pagrindinės postmodernios paradigmos trajektorijos. Vėliau analizuojami postmodernizmo raiškos teatro mene ypatumai bei nagrinėjamos teatro meno specifikos ir postmodernaus diskurso sąveikos išprovokuotos problemos. Taip pat atliekama Lietuvos teatre vykstančios postmodernistinės kaitos analizė, apibrėžiamos jos prielaidos, analizuojamos šios estetikos sąlygojamos meninės praktikos.
Atsiliepimai