Kaip katinai uodega peles gaudo + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

„Kaip katinai uodega peles gaudo“ – viena iš paskutinių poeto Marcelijaus Martinaičio knygų, kurią po rašytojo  mirties  kompiuteryje rado jo žmona Gražina. Tai subtilus, žaismingas, filosofinės išminties kupinas pasakojimas apie gyvenime sutiktus katinus: pilkus, rainus, juodus, pūkuotus, išdavikus, apsimetėlius, guodėjus, ištikimus draugus bei tikrus niekšus, bet vis dėlto mylimus, kuriems Marcelijus Martinaitis ištikimai tarnavo.

Pasakodamas apie katinus, poetas iš tikrųjų pasakoja apie mus: išdidžius ir tarnaujančius, meilikaujančius ir parsiduodančius... „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti  rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ Į pasakojimą įterpiami dar niekur neskelbti Poeto eilėraščiai.

Tenai apsnigęs namelis,

nugrimzdęs iki langų,

kaip baltoj žiemos atvirutėj.

Nėra tako.

Girdėti toli – neužmatomai.

O manęs čia nėra,

Kiek jau laiko nėra

Toj baltoj žiemos atvirutėj!

Ir nežinia kiek jau laiko,

sapnuodama vasarą, snaudžia prie durų,

manęs laukdama, susigūžus katė,

kaip našlaitė iš kalėdinės pasakos

senoj vaikiškoj knygoj.

Marcelijus Martinaitis. Apie katinų meilę ir ištikimybę