Atsiliepimai
Aprašymas
Vytautas Kaziela – tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ 2024 m. laureatas.
Vytautas Kaziela naujausios lyrikos knygos eilėraščiuose itin atviras. „Juodi išbaidyti žvėrys“ – drąsus poeto žingsnis pasiryžus susitikti su savo nepraeinančiu liūdesiu, kurio metams bėgant vis daugėja, pažvelgti į akis tamsai – patiriamai tiek iš kitų, regis, net pačių artimiausių, tiek ir savo paties. Vytautas atsiduoda nusivylimo ir nevilties invazijai. Tai laikau vertingiausia šio eilėraščių rinkinio savybe – pripažinti save, savo gyvenimą itin pažeidžiamais, kai brangus vaikystės alsavimas vien prisiminimuose, o brangūs žmonės sugrąžinami tik per poezijos žodį.
Kas gi tie Vytauto poezijos „juodi išbaidyti žvėrys“? Tai reflektuota ir vis sugrįžtanti praeitis, vidiniai demonai, kuriems poetas atsiveria vyriškai ir santūriai. Jausdamasis būties piligrimu jis savo lakoniška poetine kalba trukteli skaitantįjį iš paskos: visa tai bendra, universalu, artima. Skaitai ir pasijunti kaip Kazielos eilėrašty: drauge „tarsi neriant į gelmę / ar kylant į didelį aukštį“. Neįmantrus, bet toks tikras Vytauto poetinis sūkurys įtraukia, drauge keliauji lydimas biblinių įvaizdžių per dykumą, drauge vejiesi Avinėlį, drauge apraudi artimuosius poeto gedėjimuose. O ir viltis – čia pat.
Dovilė Zelčiūtė
EXTRA 10 % nuolaida su kodu: NORIU10
Akcija baigiasi už 3d.00:58:08
Nuolaidos kodas galioja perkant nuo 10 €. Nuolaidos nesumuojamos.
Vytautas Kaziela – tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ 2024 m. laureatas.
Vytautas Kaziela naujausios lyrikos knygos eilėraščiuose itin atviras. „Juodi išbaidyti žvėrys“ – drąsus poeto žingsnis pasiryžus susitikti su savo nepraeinančiu liūdesiu, kurio metams bėgant vis daugėja, pažvelgti į akis tamsai – patiriamai tiek iš kitų, regis, net pačių artimiausių, tiek ir savo paties. Vytautas atsiduoda nusivylimo ir nevilties invazijai. Tai laikau vertingiausia šio eilėraščių rinkinio savybe – pripažinti save, savo gyvenimą itin pažeidžiamais, kai brangus vaikystės alsavimas vien prisiminimuose, o brangūs žmonės sugrąžinami tik per poezijos žodį.
Kas gi tie Vytauto poezijos „juodi išbaidyti žvėrys“? Tai reflektuota ir vis sugrįžtanti praeitis, vidiniai demonai, kuriems poetas atsiveria vyriškai ir santūriai. Jausdamasis būties piligrimu jis savo lakoniška poetine kalba trukteli skaitantįjį iš paskos: visa tai bendra, universalu, artima. Skaitai ir pasijunti kaip Kazielos eilėrašty: drauge „tarsi neriant į gelmę / ar kylant į didelį aukštį“. Neįmantrus, bet toks tikras Vytauto poetinis sūkurys įtraukia, drauge keliauji lydimas biblinių įvaizdžių per dykumą, drauge vejiesi Avinėlį, drauge apraudi artimuosius poeto gedėjimuose. O ir viltis – čia pat.
Dovilė Zelčiūtė
Atsiliepimai