Jų dievai nesusitarė + nemokamas atvežimas! | Junda Vaitkė | knygos.lt

Visų pirmą, man skaitant buvo nemažai žodžių,kurių visiškai nesupratau (galėjo bent knygos gale būti surašyti paaiškinimai)nu bet čia turbūt tik man taip užstrigo.Labiausiai šioje knygoje man patiko aprašytas Atefo gyvenymas ten -Afganistene ir kaip jis stengiasi įsikurti ir įgygendinti savo planus Airijoje nuo nulio.Meilės istorija su Marija manęs visai nesužavėjo,nes trūko aistros ir romantikos,kad patikėčiau jų meilę.

Knygos pradžia skaitėsi sunkokai, bet pasiekus ta punkta kaip susipažino ir kaip toliau viskas klostėsi, užkabino labai. Puiki knyga!!! Verta skaitymo!!!

Ypatinga knyga! Kokios metaforos, kiek gilumo ❤️

Wow užvertus paskutinį puslapį buvo gaila knygą palikt, nučiau skaičius ir skaičius. Tokia įdomi afgano ir lietuvaites istorija, kad skaitydama tiek įsijaučiau , kad net masčiau, kad rašytojai pačiai taip buvo tiek tikroviška . Knyga verta skaityti ne vien del romano, bet tuo pačiu mus ir edukuoja ne visi, jug žinom apie Afganistaniečius. Didžiuliai ditirambai rašytojai už prikaustančią istoriją ir gražią kalbą ačiū , o visiem rekomenduoju pasinerti į šią knygą nenusivilsit

Neverta gaisti laiko.

Man toks jausmas, kad autorė pati rašo komentarus. Keista, kad reikia gints ir negalėti nepriimti kritikos ar kitos nuomonės.

Sužavėjo. Verta perskaityti visiems.

Sunki tema.Ar noretume,kad musu dukros tarnautų svetimiems dievams.Neteko sutikti laimingos tokios poros,neteko ir girdėti.Girdime tik agresiją,vaikų atėmimą.Neklaidinkime mųsų merginų,jauskime atsakomybe.Parasem A,parasykim ir B.Nereikia sudievinti žmoniu…

Perskaičiau šią knygą. Iš tiesų, buvo įdomi patirtis vien tuo, jog nepažįstu daugiau žmonių, kurie rašo knygas, todėl buvo labai įdomu, tuo pačiu ir šiek tiek keista skaityti. Dar įdomus sutapimas, kad paskutiniu metu, man vis papuola knygos, kažkuo “kvepiančios” iš rytų. Knyga susikaitė labai greitai, smagiai ir lengvai. Mano knygos būna dažniausiai skaitomos apie antrą pasaulinį karą, holokaustą. Ši knyga, man pasirodė tokia artima mūsų gyvenimui: vaikai, šeima, galbūt užgesusi meilė kažkam. Iš tiesų, mums aktualios temos, čia, gyvenantiems Airijoje. Visą laiką, labiausiai jaudinausi dėl Marijos. Ir vis norėjau, kad ji “atsikvošėtų”, ir kad sveikata pagerėtų, nes mano manymu, tikrai jų “Dievai nesusitarė”, ir tikrai niekad nesusitars. Šiaip buvo labai įdomu daugiau pažinti rytiečių gyvenimo tradicijas, požiūrį. Manau, tai du skirtingi pasauliai. Aciū už įdomią knygą. Sėkmės autorei, linkiu kūrybinio įkvėpimo ateityje.

Rita, tokia prasta knyga, o ja isleido elitine Lietuvos leidykla! Ar jus manot, kad jie ten visi nesupranta apie literatura 😂

Toks vaizdas,kad autorės draugės rašo saldžius teigiamus komentarus.Vidutiniškai prasta knyga. Netgi klaidinanti.Man taip pasirodė.

Knyga sulaukia labai kraštutinių vertinimų. Tie, kurie knygą giria, aiškiai pasako dėl ko ji taip patiko, tokį stiprų įspūdį paliko.. Tie, kas peikia - kažką suniurna, kad knyga bloga... Nerandu aiškios, konstruktyvios kritikos, kol kas labiausiai suprantamas komentaras, kad nereikia pabėgėlių temos. Ir viskas. Bet kodėl nereikia, jeigu tai taip aktualu dabar...Kiti komentarai kaip klanų karuose, o atrodytų, žmonės gi skaitantys, išprusę... Taigi, iš atsiliepimų nusprendžiau, kad knygą skaityti būtina - kažką gražaus ir įdomaus rasiu. ir radau - tik šimtą kartų daugiau, nei įsivaizdavau. Todėl ačiū tiems, kurie atsiliepia apie knygą, pikčiurnoms irgi, be jūsų nebūčiau perskačius šio lietuviško šedevro.

Skaitant ,,Jų Dievai nesutarė"kyla įvairių minčių.Knygą sunku padėti kai įsiskaitai.Kiek reikėjo žinių vaizdingai aprašant afganistaniečių kaimo buitį.Kokie tvirti žmonės turi būti dėl hierarchijos,dėl papročių laikymosi,dėl santuokų tvirtumo!Ta šalis išlieka,joje gyvenantys molio drėbtose trobelėse išvyksta,kad galėtų parvežti uždarbį saviesiems. Mūsų kraštų jaunimui reiktų paskaityti Jundos Vaitkės knygą.Tik kiek ne taip ir jau skyrybos.Moters noras dominuoti,iš kur ir vienišos mamos su vaikais ant rankų.Jokios tvirtybės, abejingumas pažadams.Trūksta vieno žinojimo,kad nieko netrūksta ir blaškosi žmonės negalvodami apie kitą.Ir ta internetinė - frazė - mylėti save - man ji nuvalkiota,banali. Knyga parašyta taip vaizdingai.Iš kur tiek žinių?Iš kur tiek jausmų patirties?

2,5. Nepasikliaukite rašytojos draugučių įvertinimais ir komentarais. Nei čia, nei Goodreads platformoje.

Nepamenu, kada skaitydama knygą nenorėjau, kad ji baigtūsi. Tiesiog mėgavausi ir ilginau skaitymą, kaip nepaprastai skanų desertą. Kadangi esu labai artimai susipažinusi su musulmonų gyvenimu(12 metų gyevnau Egipte) nusipirkusi šią knygą tikrai galvojau, jau dabar tikrai pakritikuosiu ir rasiu su kuo nesutikti ir … su kiekvienu puslapiu vis labiau supratau, kad viskas labai profesionaliai ir teisingai pasakojama, kad ne tik kad nėra prie ko prisikabinti, bet ir maloniai nustebinta likau. Taip vaizdžiai aprašytos detalės, spalvos, kvapas, jausmas, išraiška. Atrodo,kad esu šalia ir viska stebiu iš šono. Likau labai maloniai nustebinta, sužavėta ir tikrai labai laiminga nusipirkusi šią tikrai profesionaliai su kruopščiu pasiruošimu parašytą knygą. PUIKU❤️❤️❤️

Puiki knyga.Rekomenduoju

Koks ypatingas balsas ❤️

Jei rimtai,tai tokiu knygu nereikia…Ka mes siandiena matome Vokietijoje ir visoje Europoje…?

Perskaičius Jundos Vaitke romana “ Jų Dievai Nesutarė “ užplūdo keistas liūdesys , noras, kad šis romanas nesibaigtų. Knygoje aprašomi išeivio Atefo iš Afganistano kelionė į svetimą pasaulį , kitokią nepažintą aistringą meilę emigrantei Marijai . Jo vidinė kova su aplinkybemis savo papročiais , religija - tai tikras gyvenimo išbandymas. Kai kurias rašytojos vaizdingas metaforas skaičiau keletą kartų , nes norėjosi jas įsiminti ir niekada nepamiršti. Knyga verta 10 balų!

Jundos Vaitkės romanas „Jų dievai nesusitarė“ – tai poetiškai ir filosofiškai parašyta istorija apie meilę tarp skirtingų pasaulių, kultūrų ir tikėjimų. Knyga paliečia gilius žmogaus tapatybės, pasirinkimo, pareigos ir laisvės klausimus, pripildyta jausmų, metaforų ir kultuūrinės autentikos. Tai ne tik pasakojimas, bet ir vidinė kelionė, kviečianti susimąstyti apie tai, kas mus formuoja ir kas išlieka. Puiki knyga! Trys dienos perskaičius knygą aš vis dar sukiojuosi ir pergalvoju Alefo ir Marijos meilės istorija.

Atsiverčiau Junda Vaitke knygą "Jų Dievai nesusitarė" ir prieš akis atsivėrė daugiamatis paveikslas - kultūriniai ir religiniai mažai žinomos šalies potėpiai, jausmų drama, nuojautų spalva, žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo svarba.. Užverčiau - liko sužadintas pažinimo alkis kita kultūra, kita tauta, jausmai apie jausmus, šokančios mintys, metaforų skonis, teksto gylis ir, tarsi, vėjyje plevenančių sakinių gaiva... ...kai skaitant pajuntu dar tik atsėlinančios smėlio audros dvelksmą, tvankioje virtuvėje kepamos duonos kvapą, matau baltus, standžius skalbinius ir neišsakytą žodžiais, bet krebždantį, alsuojantį tarp eilučių glitų, širdį stipriau plakti priverčiantį nerimą, kai vien nuo moters vardo subanguoja puslapiai, žinau, kad jau nebeskaitau, o knyga "įėjo" į mane... "Tas vėjas ateina iš niekur" - tai patys svarbiausi knygos žodžiai, nusakantys jausmą, nuotaiką ir nuojautą... O kur išeina vėjas? Knyga papasakos.. Ir dar... Ką reiškia žmogui nuojauta? Kaip jis išgyvena tai, kas neišvengiama? Juk stipriausi, demoniški ir dieviški jausmai išjaučiami ne jiems bujojant, gerokai anksčiau - pasąmonės užkaboriuose - sapnuose, vizijose, niekam neprieinamoms savo esybės dirbtuvėse. Ten tapome paveikslą, kuriame neapčiuopiamos, nesuvokiamos galios padiktuotą siužetą, išdeginame inkvizicijos ugnimi ir tik vėliau realybėje išgyvename.. Patys sukuriam alcheminį akmenį, o paskui patikrinam jį savimi... "Aš truputį pabūsiu, kad vėliau galėčiau būti".... - tai ne tik psichologinis manevras, tai žmogaus, kuriančio gyvenimą tapimas savimi... Ir dar.. Kiek mūsų veiksmus, pasirinkimus įtakoja kultūra, religija, tradicijos? Kada galime eiti toliau, o kada esam priversti sustoti? Knygoje atsakymai yra ir tuo pačiu jų nėra, nes verčia pasitikrint savimi, savo istorijomis, savo gyvenimu, tikru ar išgalvotu... Mes visi meldžiamės vienodai, mylime ir bijome taip pat... Kažkas išeina už ribų, kažkas nepajėgia sustoti, o kažkas grįžta - ir čia ne pabaiga - tas pats Gyvenimas... Tokia ir ši Knyga. Knyga laužanti, patarianti, gundanti... Ačiū autorei Jundai Vaitkei ne tik už kilusias mintis, jausmus, bet ir už išraiškingą, užburiančią kalbą: "Melsva vakaro migla tolyje permeta savo koją per Hindukušo kalnus, tuomet apsižergia kaip reikiat, įsitveria lyg į žirgo karčius į kalno viršūnes ir nusileidžia..." Žodžiai gyvi. Dievai apdovanojo...

Nežinau, ar tai vyriška knyga. Bet man pasirodė labai vyriška.

Pradejus skaityti pirmiausia patraukia labai grazi kalba. Po truputi patraukia pasakojimas. Pasakojimas apie meile, kurios negali buti. Skirtingos tautos, skirtingi tikejimai, skirtingi pasauliai. Jautrios uzkoduotos zinutes apie buti, apie savasti, apie stiprybe ir kartais ir jos nebuvima. Apie ribas,kurias nubrezia atsinestas pasaulis ir tapatybe, kuria privalu perduoti ateinanciai kartai. Ar istikusi didele meile pajegi iveikti pareiga savajai tautai, seimai, vaikams? Kas yra stipriau? Daug filosofiniu ir psichologiniu pasazu, taip praturtinanciu sia knyga. Daug autentisku pasakojimu apie daug kam is musu nepazistama kito tikejimo pasauli. Puikus romanas.

Puikus romanas. Istorinė linija panardina į 80ųjų Afganistaną, padeda suvokti kultūros, kurioje augo pagrindinis veikėjas, vidinę sandarą. Šiuolaikinėje linijoje požiūrio taškai šokinėja, atsipindėdami sunkumą išsaugoti savąjį identitetą, tuo pačiu priimant neišvengiamus pokyčius. Daugiasluoksnis ir įtikinantis tekstas, tiek kultūrine, tiek psichologine prasme.

Tapybiska literatura ❤️

Išmeskit pinigus geriau pro langa!Taip sakoma apie prasta preke…Čia analogiškas varijantas.

Paskaičius argumentuotus atsiliepimus šią knygą,nesinori imti į rankas.Kvepia “merkelizmu”.Musulmonai tai ką jie dabar neša mūsų kultūrai šeimoms.Tai tik skausmas,fanatizmas ir visa kita…Vaikytis pigaus populiarumo kvaila.Kritikė Sage pastebėjo,kad šioje knygoje moteris tarsi priedelis ar seśėlis…Ar verta užnuodyt smegenis kažkokia iliuzine meile?Tai pigus šou…

Patiko

Perskaičiau Jundos Vaitkės knyga kaip ten "tie Jų Dievai nesusitarė " .Užtrukau 3 dienas ,Nesu aš knygų kritikė , man arba patiko arba ne ir Viskas 🙂... Taigi - Patiko , fainas žodynas ,ir turi būti tesinys 🙂🤗.... tikiuosi Marija ir tas Benas kalėdų kartu nešventė 🫣🙏...

Knygoje papasakota skaudi istorija. Afgano ir lietuvės meilė, kurio negali baigtis laimingai. Per daug skirtingų pasaulių žmonės susitiko. Skirtingi jų dievai, skirtingos religijos, kitoks bendravimo ir kultūros supratimas.Kita tema- Afganistano istorija, gyvenimo sudėtingumas, išlikimo ir išgyvenimo būdai. Skaitant įdomu stebėti veikėjų charakterių raidą, jų išgyvenimus, jausmų kunkuliavimą. Graži vaizdinga kalba.Daug žinių suteikta apie Afganistano žmonių gyvenimą, tradicijas, skaudų moters likimą šiame , galima sakyti, viduramžių papročiais tebesivadovaujančiame krašte.Skurdas, varga sir tik geresnio gyvenimo nedidelės viltys prasiskverbia romano puslapiuose. Nelabai geresnis gyvenimas ir Airijoje. Tik pagrindinio veikėjo Atefo užsispyrimas, tvirtas charakteris suteikia galimybę įsitvirtinti šiame tolimame ir šaltame krašte. Meilė išgaruoja, nes per daug skirtingas pagrindinių veikėjų požiūris į vertybes. Kiekvienam savo.Nepaisant to, knyga suteikia daug minčių apmąstymams.

Tik gurmanams ❤️

Žaviuosi rašytojos sugebėjimu taip vaizdžiai pasakoti apie afganistaniečių buitį,tradicijas ir apskritai kultūrą, kuri mums, lietuviams, atrodo svetima. Labiausiai, ko gero, žavi tolerancija tautai, kuri taip labai skiriasi nuo mūsiškės. Be to, vyresnioji karta dar prisimena sovietinių kareivėlių ( tarp jų buvo ir lietuviai)žiaurius susidūrimus su afganistaniečiais, kurie ...gynė savo kraštą. Šiame romane galima atsekti ir istorinius įvykius, vykusius mums mažai pažįstamam krašte, ir jų supratimą apie mus. Skirtingos kultūros, skirtingas supratimas apie moterų ir vyrų santykius. Ar skirtingų kultūrų žmonių meilė gali būti laiminga? Kas trukdo būti laimingiems- dievai, religija, papročiai, skirtingas suvokimas, kas yra laimė? Knyga iškelia daug klausimų.

Kokia vaizdinga kalba! Nuostabi knyga….

Ir kam to reikia?Niekada musulmonai nepriims kitos kultūros. Niekada.Kokia ta meilė bebutų,ji visad praeina.Lieka ašaros,pagrobti vaikai,sudaužyti gyvenimai.Ne mums veltis į tokias peripetijas.Atsigręžkime kas pridaryta Vokietijoje…kas daroma pasaulyje…Tema nesužavėjo.

Junda Vaitkė - knygų viršeliuose. Egidija Jasukaitytė Vaitkienė - gyvenime. Šaknimis įaugusi į Baltų žemę, šiuo metu gyventi ir dirbanti Airijoje. Pažinau šią audėją žodžiais, talentingą rašytoją ir dėstytoją, drąsią, atvirą, šiltą moterį beribėse interneto plotmėse. Apkabinau neseniai vykusioje Vilniaus knygų mugėje. Jundos Vaitkės pirmasis romanas - "Emigrantės" (nuostabus! Skaičiau.) Antrasis, ką tik pristatytasis - " Jų Dievai nesutarė". Trečiasis - begimstantis. Nenoriu išduoti antrosios knygos turinio. Perskaitykite ją. Duosiu tik užuominą, kad tai gyvenimo (,-ų) istorija. Pasakojimas rëžiantis apmąstymus, sielą. Dviejų priešingybių bandymas (troškimas?) susilieti. Intriguojantis, deginantis, jaudinantis. Verčiantis čiuopti puslapius dar ir dar. Hipnotizuojantis netikėtais turinio vingiais, kalbos meistriškumu literatūrinis kūrinys, spurdantis spėlionėmis - kuo gi baigsis? Romanas, kuris grįžta ir grįžta galvon, o jeigu... Kaip būtų, jeigu viena akimirka būtų pakeitusi dviejų žmonių lemtį, kaip būtų pasikeitę jų artimųjų likimai? Gilių apmąstymų vertas romanas. Junda Vaitkė ne tik romanų skyrių, sakinių, žodžio meistrė. Kažkas kitokio. Tradicinė, bet kartu ir naujoviška. Nuostabia rašytine kalba nukelianti į jos sukurtą realybę. Skaitai, girdi ir matai. Tai rašytojos meistriškumas, talentas, duotybė.

Patiko ❤️

Junda Vaitkė įsiveržia į lietuvių literatūros pasaulį labai audringai – ne kokia smulkme, o dviem storais įdomiais romanais. „Jų dievai nesusitarė“ dar kvepia dažais, o štai romanas „Emigrantės“ jau yra skaitytojų pamėgtas, teko leisti ir antrąjį leidimą. Naujoji knyga „Jų dievai nesusitarė“ - įdomaus siužeto, pagavi ir skaitant vis nesinori užversti, nors, kaip pati autorė prisipažino – čia nelengvi skaitiniai. Skaitant nuo pirmųjų puslapių kilo klausimai – iš kur autorė tiek žino apie Afganistaną, apie paprastų afganų gyvenimą – visokiausi pavadinimai, daiktai, stebėjausi ir stebėjausi, galvojau, gal keliavo po šią šalį, tyrinėjo, nes viskas parašyta taip įtaigiai, autentiškai ir užtikrintai. Ypatingai stiprus ir tikras yra pagrindinio veikėjo afgano Atefo personažas. O apie vidurį knygos paaiškėja, jog kita veikėja Marija yra lietuvė, ir tada prasideda netikėta meilės linija, meilės, nepagrįstos jokia logika, o tik jausmu. Tad intrigų čia gana daug. Romaną būtina perskaityti, jis ir edukacine prasme yra naudingas, aš išties daug sužinojau apie Afganistaną. Romanas atveria naujas temas lietuvių literatūroje.

Šiuolaikinėje visuomenėje mes stipriai suklūstame, kai išgirstame žodį islamas ar musulmonai. Prieš akis iškart iškyla stereotipinis įsivaizdavimas, kad jie kerštingi, kad jie pavojingi ir t.t. Mes jau tokie, nuo to kas mums yra nepažįstama, stengiamės atsiriboti ir laikyti nuo savęs toliau. Tačiau šis romanas, pasak pačios autorės, skaitytoją privers išeiti iš komforto zonos, pamąstyti, kiek mumyse stereotipų, kurie trukdo suprasti kitą ir kitokį. Pasaulis keičiasi, tikėjimai, kultūros maišosi, turbūt nėra Europoje valstybės, kurioje negyventų musulmonų, tad tenka šalia jų gyventi. Todėl pagrindinis žingsnis, kurį reikėtų žengti, sulaužius psichologinį barjerą - juos pažinti. Autorė šį žingsnį žengė drąsiai ir efektingai, atnešusi į literatūros pasaulį be galo tikrovišką pasakojima apie Afganistaną, jo žmones, buitį, papročius, tradicijas ir tikėjimą. Iš kur pas žmogų tokia fantazija, toks kūrybiškumas, kai jis pats nėra buvęs tame krašte, kurį taip vaizdžiai aprašo. Tiesiog nesuvokiama, turbūt tik didelio talento dėka šitai įmanoma. Rašytojai į pagalbą ateina emigrantai iš įvairių šalių, kuriuos ji Airijoje moko anglų kalbos. Jų pasakojimai apie savo šalis, sudėtingas politines situacijas ir kultūrą priverčia ją imtis plunksnos. O tokie pasakymai, kad mes ne gyvuliai, mes esame žmonės, turintys savo kultūrą, savo kalbą, turbūt paskatina autorę apginti juos. Ir ji meistriškai juos gina, nuosekliai, žingsnis po žingsnio aprašo, kaip seno afganų kaimo tradicijos ir papročiai įauga į jauno žmogaus kraują, kaip vėliau tai persiduoda jau suaugusio vyro gyvenime. - "Šios ateina per tradiciją ir kraują iš kartos į kartą. Šios ypatingos grandinės nevalia sutraukyti, na nebent būtum nieko vertas silpnas žmogelis, kuris dėl savo trumpalaikių užgaidų paaukotų tai, kas atsirita per kelis šimtus metų". Ar meilė gali sutraukyti šias grandines? -"Tiek jos, tiek jo tikėjimai suręsti ant tų pačių akmenų, galbūt, ieškodami bendrumų, jie sugebėtų įveikti šio pasaulio tuštybę..." Ar jų Dievai susitars??? Klausimai, klausimai ir atsakymai, kuriuos rasite knygoje, paskaitykite, rašytoja Junda Vaitke to nusipelnė❤️