Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos | knygos.lt

Aprašymas

„Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ – daugiasluoksnis Igorio Argamanteʼės romanas apie Vilniaus getą. Jis paremtas autoriaus biografiniais faktais, įvairių pasaulio bibliotekų archyvine medžiaga ir sava vaizduote. Pirmoje romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Deja, neilgam… Į Vilnių netrukus įžygiuoja vokiečiai ir įkuria getą. Romanas ir skirtas šiam berniukui.

Romane „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ į geto kasdienybę žvelgiama giedru vaiko žvilgsniu, todėl visi siaubingi įvykiai išgyvenami kitaip: smalsiai, naiviai, žaismingai. Antroje dalyje pasakojamos su Vilniaus getu susijusios istorijos iš kitų romano veikėjų perspektyvos. Tai žydas vagis Avidanas, kuris išdavė savo tautiečius, Vilniaus geto kovotojas Raulis, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jokūbas Gensas, Mordechajus, kuris Paneriuose turėjo deginti savo tautiečių kūnus, šiems darbams vadovavęs vokietis Kurtas ir daugelis kitų.

Autorius nevengia būti ironiškas, atskleisdamas absurdą, kurį teko išgyventi romano veikėjams. Už aukštą meninę vertę romanas buvo nominuotas vienai prestižiškiausių Italijoje Italo Calvino literatūros premijai.

„Kiekvienas grožinis tekstas ar kitas meno kūrinys Holokausto tema neišvengiamai pritraukia dėmesį. Manau, Argamante romanas to dėmesio tikrai vertas.“

Rytų Europos  žydų kultūros tyrėja dr. Lara Lempertienė

APIE AUTORIŲ

Igor Argamante (tikroji pavardė Argamakow, g. 1928) – Vilniuje gimęs lenkų kilmės italų rašytojas, karo metais nublokštas į Triesto miestą, kuriame pradėjo rašyti savo atminimų romaną  Jerichas 1941 metais. Autoriaus motina buvo lenkų kilmės katalikė, o tėvas – carinės Rusijos armijos karininkas, išpažinęs stačiatikių tikėjimą. Argamakow’ų šeima į Lietuvą atsikraustė po pirmojo Pasaulinio karo ir išgyveno čia dešimtį metų: iš pradžių Vilniuje, vėliau – Kaune. 1945 m. rašytojas emigravo į Italiją ir ilgą laiką pradirbo su rašymu visai nesusijusį darbą: vadovavo už Jugoslavijos rinką atsakingam padaliniui elektronikos įmonėje „Olivetti“, nuo 1990 m. buvo Pietų Afrikos Respublikos garbės konsulu Trieste. Šiuo metu gyvena Pizoje.

Igor Argamante rašyti pradėjo sulaukęs vėlyvo amžiaus, yra dviejų biografinių knygų autorius. Pirmoji jo knyga Morte da cani. Piccola storia stalinista (Šuniška mirtis. Trumpa stalinistinė istorija, 2000) skirta tėvo Aleksejaus Argamakovo atminimui, joje pasakojama tragiška tėvo suėmimo ir ištrėmimo istoriją. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir paviešinus KGB archyvus, Igoris Argamante atvyko į Vilnių ieškoti savo tėvo bylos. Visą bylos tekstą (italų kalba) išleido Goricijos miesto Tarptautinės Sociologijos Institutas (Archivio KGB di Vilnius (LTSR). Dossier N° 51879, 2003).

Knygą „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ Argamante paskyrė savo vaikystės draugui Hansiui, žydui pabėgėliui iš Prahos. Viename savo interviu autorius sakė: „Neturėjome nieko bendra. Jis buvo žydas, bėgo iš Prahos, o aš gimęs ir augęs Vilniuje, kalbėjau rusiškai ir lenkiškai, nelankiau sinagogos, melsdavausi stačiatikių bažnyčioje, kur, beje, ir šiandien lankausi (Triesto San Spiridione bažnyčioje, kurioje mišios vyksta senąja slavų kalba).“

Rašydamas itališkai romaną „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“, Igor Argamante rėmėsi ne tik savo prisiminimais, bet ir daugelio žmonių istorijomis, faktais, atrastais įvairiuose pasaulio archyvuose, Vilniaus, Londono ir Vašingtono bibliotekose. Kaip pabrėžia pats autorius, jam buvo itin svarbu likti ištikimam istorinei atminčiai, todėl romane nėra išgalvotų pasakojimų ar personažų, visa atėję iš jo vaikystės prisiminimų ar ilgamečių istorinių studijų archyvuose bei bibliotekose. Tai ir lietuvių Ratkevičiaus bei Jakūbausko išgelbėtos žydaitės Julijos istorija, ir ant Bugo upės ledo, skiriančio sovietų bei nacių armijas, susprogdintų žydų tragedija, ir geto komendanto Jakovo Genco ar po Minsko apylinkes siautėjančių lietuvių kolaborantų nusikaltimai. Visa tai knygoje pasakojama santūriai, be perdėtos jausmingumo retorikos, su skausmingu suvokimu ir įžvalgiu humoru. Už aukštą meninę vertę romanas buvo nominuotas vienai prestižiškiausių Italijoje Italo Calvino literatūros premijai.

„Dažnai vaikščiodamas po buvusį Triesto getą mąstau apie Vilnių, jo žydų kvartalą. Koks jis galėtų būti šiandien? Kokia būtų buvusi jo tolimesnė istorija?  1944 m. ten jau nebuvo likę nė vieno žydo. O tai, ko nespėjo sunaikinti istorija, išniekino sovietmečio urbanistika“ – sakė knygos autorius Igor Argamante.