Atsiliepimai
Aprašymas
Knyga „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ – tai pirmas bandymas susisteminti žinias apie praėjusio šimtmečio antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios Vilnių. Ilgą laiką į XIX amžiaus architektūrą žiūrėta negatyviai – ji laikyta nesavarankiška, stokojančia meninio skonio. Pasaulinė menotyros praktika jos vertę pripažino šio amžiaus viduryje ir pradėjo tyrinėti lygia greta su didžiaisiais praeities stiliais. Tuo tarpu Lietuvoje požiūris į XIX amžių keitėsi daug lėčiau. Matyt, lėmė ne vien estetiniai kriterijai, bet ir ideologinis priešiškumas, nes to meto architektūra asocijavosi su carinės Rusijos okupacija. Chronologinės nagrinėjamo laikotarpio ribos – 1830-1914 metai, t. y. reiškiniai, susiklostę po klasicizmo ir vykę iki Pirmojo pasaulinio karo, kitaip tariant, iki modernistinės architektūros atsiradimo. Knygoje norima atsakyti į klausimus, kokios visuomenės grupės ir asmenys tada statė Vilniuje, kokia pastatų tipologija paplito, kas buvo jų autoriai ir kaip reiškėsi įvairios meninės srovės; siekiama atskleisti kuo išsamesnį to meto architektūros vaizdą, kuris pats savaime bylotų apie jos nepakartojamumą ir vertę. Autorės nuomone, pasirinktos sąvokos yra pakankamai talpios ir vertybiniu požiūriu neutralios. Istorizmo terminas, apimantis visas neostilių sroves bei modifikacijas, nurodo jų esminį principą – atsigręžimą į praeitį. Modernas, kaip angliško Modern Style ir prancūziško Art Nouveau vertinys, talpina naujo, jauno, laisvo (stiliaus) reikšmes, kuriomis jis apibūdinamas visose šalyse, kad ir koks pavadinimas bebūtų taikomas.
Knyga „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ – tai pirmas bandymas susisteminti žinias apie praėjusio šimtmečio antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios Vilnių. Ilgą laiką į XIX amžiaus architektūrą žiūrėta negatyviai – ji laikyta nesavarankiška, stokojančia meninio skonio. Pasaulinė menotyros praktika jos vertę pripažino šio amžiaus viduryje ir pradėjo tyrinėti lygia greta su didžiaisiais praeities stiliais. Tuo tarpu Lietuvoje požiūris į XIX amžių keitėsi daug lėčiau. Matyt, lėmė ne vien estetiniai kriterijai, bet ir ideologinis priešiškumas, nes to meto architektūra asocijavosi su carinės Rusijos okupacija. Chronologinės nagrinėjamo laikotarpio ribos – 1830-1914 metai, t. y. reiškiniai, susiklostę po klasicizmo ir vykę iki Pirmojo pasaulinio karo, kitaip tariant, iki modernistinės architektūros atsiradimo. Knygoje norima atsakyti į klausimus, kokios visuomenės grupės ir asmenys tada statė Vilniuje, kokia pastatų tipologija paplito, kas buvo jų autoriai ir kaip reiškėsi įvairios meninės srovės; siekiama atskleisti kuo išsamesnį to meto architektūros vaizdą, kuris pats savaime bylotų apie jos nepakartojamumą ir vertę. Autorės nuomone, pasirinktos sąvokos yra pakankamai talpios ir vertybiniu požiūriu neutralios. Istorizmo terminas, apimantis visas neostilių sroves bei modifikacijas, nurodo jų esminį principą – atsigręžimą į praeitį. Modernas, kaip angliško Modern Style ir prancūziško Art Nouveau vertinys, talpina naujo, jauno, laisvo (stiliaus) reikšmes, kuriomis jis apibūdinamas visose šalyse, kad ir koks pavadinimas bebūtų taikomas.
Atsiliepimai
Superinė knyga, niekur jos neįmanoma rasti. Aprašomi visi gražiausi Vilniaus namai, pateikiami planai, schemos