Atsiliepimai
Aprašymas
Ši literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės knyga skaitytojui bus netikėta. Atsiradusi tarsi iš nieko – iš pastangos nerašyti, ilsintis, vasarojant vyro Antano Pakerio gimtinėje įsigytoj sodyboj. Jam – sodininkui, puoselėjančiam didelį obelų sodą, – ir dedikuota.
Knygoje – dvidešimties metų užrašai: mintys, dienos įspūdžiai, reakcijos, fiksuotos atsitiktinėse popieriaus skiautėse, senuose kalendoriuose ar mokykliniuose sąsiuviniuose. Parašyta tarsi nerašant, tik šiaip pasižymint, iš lėto gyvenimo prabangos. Autobiografinis, bet sykiu ir grožinis, apmąstymų tekstas. Apie tai, kas patiriama, atsimenama, žinoma. Klausomasi vidinių pajautų ir tikrinama patirtimi - savo ir literatūros. Skaitytojas netruks pajusti, kaip autorei svarbu išsirašyti, – minčių, vaizdų, atsiminimų fiksavimas raštu padeda įsivietinti, sutvirtina pojūtį, kad pamatytas, užčiuoptas ir išgirstas kraštovaizdis, puoselėjamas kiemas jau yra tapęs savu. Prieš akis pažyrantys haiku ir trūkčiojančios apmąstymų pastraipos – to ilgo prisijaukinimo vyksmo liudininkai. Kelias, žydinčios pakelės, kalva, ežeras, lieptas, mėlynas trūkažolių laukas, beržai, liepa – tai vis Bileišių, vieno didžiausių gatvinių kaimų Aukštaitijoje, bet kartu ir visos Lietuvos kaimiškosios erdvės ženklai. Atpažįstami kiekvieno atidžiau stebinčio keliautojo, bet naujai suskambantys lietuvių poetiniame kraštovaizdyje. Vaikštant po sodybą ir jos apylinkes mintimis prisitraukiami žymieji aukštaičiai – Antanas Baranauskas, Vaižgantas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronius Radzevičius, liaudies skulptorius Lionginas Šepka, bičiulis ir poetas, vertėjas Linas Broga... Ir jų dėka kraštovaizdis įgyja savišką aukštaitišką tūrį. Matyti, kaip iš gamtinių ir kultūrinių reikšmių kuriamas vietos savimonės kontūras. Sykiu neužsidaroma regioninėje erdvėje; gamtos ir žmogaus sąlytyje ieškant universalaus matmens atliepiama į pasaulinės literatūros klasikų patirtis.
Ši literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės knyga skaitytojui bus netikėta. Atsiradusi tarsi iš nieko – iš pastangos nerašyti, ilsintis, vasarojant vyro Antano Pakerio gimtinėje įsigytoj sodyboj. Jam – sodininkui, puoselėjančiam didelį obelų sodą, – ir dedikuota.
Knygoje – dvidešimties metų užrašai: mintys, dienos įspūdžiai, reakcijos, fiksuotos atsitiktinėse popieriaus skiautėse, senuose kalendoriuose ar mokykliniuose sąsiuviniuose. Parašyta tarsi nerašant, tik šiaip pasižymint, iš lėto gyvenimo prabangos. Autobiografinis, bet sykiu ir grožinis, apmąstymų tekstas. Apie tai, kas patiriama, atsimenama, žinoma. Klausomasi vidinių pajautų ir tikrinama patirtimi - savo ir literatūros. Skaitytojas netruks pajusti, kaip autorei svarbu išsirašyti, – minčių, vaizdų, atsiminimų fiksavimas raštu padeda įsivietinti, sutvirtina pojūtį, kad pamatytas, užčiuoptas ir išgirstas kraštovaizdis, puoselėjamas kiemas jau yra tapęs savu. Prieš akis pažyrantys haiku ir trūkčiojančios apmąstymų pastraipos – to ilgo prisijaukinimo vyksmo liudininkai. Kelias, žydinčios pakelės, kalva, ežeras, lieptas, mėlynas trūkažolių laukas, beržai, liepa – tai vis Bileišių, vieno didžiausių gatvinių kaimų Aukštaitijoje, bet kartu ir visos Lietuvos kaimiškosios erdvės ženklai. Atpažįstami kiekvieno atidžiau stebinčio keliautojo, bet naujai suskambantys lietuvių poetiniame kraštovaizdyje. Vaikštant po sodybą ir jos apylinkes mintimis prisitraukiami žymieji aukštaičiai – Antanas Baranauskas, Vaižgantas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronius Radzevičius, liaudies skulptorius Lionginas Šepka, bičiulis ir poetas, vertėjas Linas Broga... Ir jų dėka kraštovaizdis įgyja savišką aukštaitišką tūrį. Matyti, kaip iš gamtinių ir kultūrinių reikšmių kuriamas vietos savimonės kontūras. Sykiu neužsidaroma regioninėje erdvėje; gamtos ir žmogaus sąlytyje ieškant universalaus matmens atliepiama į pasaulinės literatūros klasikų patirtis.
Atsiliepimai