Aprašymas
Romano „Galybė ir garbė“ siužetas nuo pirmų puslapių prikausto skaitytojo dėmesį. Veiksmas vyksta Meksikos valstijoje, kurioje po revoliucijos visiškai uždrausta religija. Revoliucinės valdžios leitenantas laiko garbės reikalu pagauti ir viešai sušaudyti paskutinį kunigą. Tačiau ne tik netikėti siužeto vingiai neleidžia padėti knygos į šalį. Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties.
Grahamas Greene’as (1904–1991) yra vienas žymiausių anglų rašytojų. Jis parašė daugiau kaip dvidešimt romanų, kurių šeši yra išversti į lietuvių kalbą. Pagal jo romanus ir apsakymus sukurta nemažai filmų. Lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas vienas garsiausių rašytojo romanų „Tykusis amerikietis“.
***
Uostas
Ponas Tenčas išėjo dairytis eterio cilindro. Meksikos saulės kaitroje tvyrojo išblukusios dulkės. Nuo stogo apgailėtinai abejingai žvelgė keli grifai: jis dar nebuvo maita. Pono Tenčo širdyje krustelėjo blausus pasipiktinimas, jis skilinėjančiais nagais atlupo kelio gabalą ir bejėgiškai mestelėjo grifų pusėn. Vienas pakilo ir nuplasnojo per miestą: virš nedidelės turgaus aikštės, virš buvusio prezidento, buvusio generolo, buvusio žmogaus biusto, virš dviejų mineralinio vandens kioskų, upės ir jūros link. Ten jis nieko neras: anoje pusėje maitos tyko rykliai. Ponas Tenčas nuėjo per turgaus aikštę.
Pasisveikino su ginklą laikančiu žmogumi, sėdinčiu nedideliame šešėlio lopinėlyje priešais sieną: „Buenos dias.“1 Bet čia ne Anglija: vyras nieko neatsakė, tik nedraugingai stebeilijosi į poną Tenčą, lyg niekada anksčiau nebūtų turėjęs reikalų su užsieniečiais, lyg ponas Tenčas nebūtų atsakingas už du auksinius jo krūminius dantis. Ponas Tenčas prakaituodamas ėjo pro šalį, pro iždo pastatą, kuris kadaise buvo bažnyčia, link krantinės. Pusiaukelėje staiga susigriebė pamiršęs, kokiu reikalu išėjo – gal stiklinės mineralinio vandens? Šioje prohibicijos valstybėje, be mineralinio vandens, buvo galima gerti tik alų, bet šis buvo valstybės rankose, be to, per brangus, prieinamas nebent ypatingomis progomis. Siaubingas šleikštulys susuko ponui Tenčui skrandį – ne, tikrai ne mineralinio vandens jis norėjo. Žinoma, jo eterio cilindras... laivas jau atplaukė. Prigulęs pietų pokaičio nugirdo džiugų laivo tūtavimą. Praėjo pro kirpyklą, du dantų gydytojų kabinetus ir atsidūrė pakrantėje tarp sandėlio ir muitinės.
Pro šalį upė tarp bananų plantacijų vangiai tekėjo į jūrą; iš pririšto prie krantinės laivo, „Generolo Obregono“, buvo iškraunamas alus – ant kranto jau sudėta koks šimtas dėžių. Stovėdamas muitinės šešėlyje ponas Tenčas galvojo: „Ko man čia reikia?“ Karštis išgarino atmintį. Jis sukaupė tulžį ir liūdnai spjovė į saulę. Tada prisėdo ant lagamino ir laukė. Nebuvo ką veikti. Iki penktos valandos niekas pas jį neužsuks.
***
/images/books/21598/1462882292_galybe-ir-garbe-1.jpg)
Atsiliepimai
-
-
Vita G.
-
2015-11-11
Rodyti daugiauLabai ryškūs Meksikos vaizdai, gyvenimo realybė, svarstymai apie tikėjimą, vertybes, žmoniškumą. Greene’as taip pat patraukia meistrišku rašymo stiliumi - konkrečiu žodžiu, lakoniškais gyvais dialogais, įtikinamais žemiškais charakteriais, giliu psichologizmu. Nors, kol neįsivažiuoji, nėra labai lengva skaityti.