Atsiliepimai
Aprašymas
65-68 m. po Kr., tai yra treji paskutiniai Romos imperatoriaus Nerono valdymo metai. Didysis filosofas Seneka apkaltinamas dalyvavęs sąmoksle prieš imperatorių ir jam įsakoma mirti. Jo žmoną palaužia sielvartas, bet ji stengiasi atsitiesti kaip šalnos pakąsta gėlė ir rasti sielos ramybę...
Rašytoja primena seniai aktualų klausimą ir įtaigiai pagrindžia hipotezę, kas gi tais neramiais laikais sukūrė tragediją „Oktavija", pasakojančią apie jaunutę Nerono žmoną, žiauraus imperatoriaus pasmerktą tremčiai ir mirčiai.
Savitas pasakojimo būdas nejučia nukelia skaitytoją į praeitį, atskleidžia gyvą kasdienį Romos imperijos gyvenimą ir liudija šiltus ir taurius, per amžius nekintančius žmonių santykius ir jausmus.
Knygos autorė Dalia Dilytė yra antikinės ir lietuvių literatūros tyrinėtoja, romėnų autorių vertėja į lietuvių kalbą.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas TomTom.
Pardavėjo reitingas: 82%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Vito.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas RobeKnyg.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Dalius.
Pardavėjo reitingas: 92%
65-68 m. po Kr., tai yra treji paskutiniai Romos imperatoriaus Nerono valdymo metai. Didysis filosofas Seneka apkaltinamas dalyvavęs sąmoksle prieš imperatorių ir jam įsakoma mirti. Jo žmoną palaužia sielvartas, bet ji stengiasi atsitiesti kaip šalnos pakąsta gėlė ir rasti sielos ramybę...
Rašytoja primena seniai aktualų klausimą ir įtaigiai pagrindžia hipotezę, kas gi tais neramiais laikais sukūrė tragediją „Oktavija", pasakojančią apie jaunutę Nerono žmoną, žiauraus imperatoriaus pasmerktą tremčiai ir mirčiai.
Savitas pasakojimo būdas nejučia nukelia skaitytoją į praeitį, atskleidžia gyvą kasdienį Romos imperijos gyvenimą ir liudija šiltus ir taurius, per amžius nekintančius žmonių santykius ir jausmus.
Knygos autorė Dalia Dilytė yra antikinės ir lietuvių literatūros tyrinėtoja, romėnų autorių vertėja į lietuvių kalbą.
Atsiliepimai
-
-
Tomas T.
-
2025-12-15
Autentiškas klientas
-
-
Vika
-
2019-08-23
-
-
Justina
-
2016-08-22
-
-
Irma J.
-
2016-03-28
-
-
Daiva S.
-
2016-01-13
Rodyti daugiauKnyga labai patiko
Įdomi knyga, kurioje atsispindi, kad moterys nebuvo pasislėpusios ir nieko nedare. Jos buvo ryžtingas ir mylinčios.
Labai daug tikėjausi iš šios knygos, bet ji tapo pavyzdžiu, kad istorijos ir filosofijos žinios (o jų autorė turi su kaupu) negarantuoja gero literatūros kūrinio. Rezultatas yra literatūriškai silpnas, personažai niekaip "neatgyja", vietomis skaitant tiesiog erzina savo šiuolaikiška, nenatūralia kalba. Taip pat atrodo, kad autorė kai kur sudėjo savo šiuolakines pažiūras ir skonį, visiškai nebūdingą Romos kultūrai. Kai skaičiau "Adriano memuarus" (M.Jursenar), tai tikėjau kiekvienu žodžiu. O čia - literatūra "neįvyksta". Mieliau pasiskaityčiau šios autorės mokslo populiarinimo straipsnį.
Apie tai, kad šiame istoriniame romane aprašomas paskutiniųjų trejų Nerono valdymo metų laikotarpis, Senekos mirtis bei tragedijos „Oktavija“ sukūrimo aplinkybės, galima paskaityti knygos pristatyme. Perskaičiau su dideliu malonumu, tačiau įspėju, kad knygelė nėra iš tų lengvai skaitomų kūrinių. Būtina susikaupti, nes joje gana daug išmintingų gyvenimiškų situacijų analizių, apmąstymų, trumpiau tariant, gausu filosofavimo. Lygiagrečiai pasakojama, kas vyksta valdant imperatoriui, kaip bandoma išsaugoti Senekos kūrinius, kaip kuriama tragedija, ką veikia, kaip bendrauja, mąsto ir ką išgyvena Senekos mirtį išgyvenę pagrindiniai knygos veikėjai. Aprašomi ir keli gydymo būdai. Žavi savitas rašymo stilius. Kaip pati autorė įvardija, ji „laikėsi antikinei literatūrai būdingos retorinio atspalvio stilistikos“. Tikrai taip, ir dėl to buvo labai miela skaityti. O tos knygos vietos, kuriose kiekvienas sakinys yra išminties perliukas, apskritai yra nepaprastai puikios. Kaip kad štai ši: „Mūsų kvailybė neatpažįsta kai kurių ydų ir netrimituoja pavojaus. Itin pavojingas yra gėrėjimasis savimi. Tirpstame išgirdę mus vadinant dorais, protingais, tyrais žmonėmis. Mums malonu klausytis pataikūnų, tvirtinančių, jog mes geriausi ir išmintingiausi. <...> Gėrėjimosi savimi yda užliūliuoja, su ja kovoti nelengva.“
Lauksiu elektroninės versijos.