Filosofo žmona

Įdomi knyga, kurioje atsispindi, kad moterys nebuvo pasislėpusios ir nieko nedare. Jos buvo ryžtingas ir mylinčios.

Labai daug tikėjausi iš šios knygos, bet ji tapo pavyzdžiu, kad istorijos ir filosofijos žinios (o jų autorė turi su kaupu) negarantuoja gero literatūros kūrinio. Rezultatas yra literatūriškai silpnas, personažai niekaip "neatgyja", vietomis skaitant tiesiog erzina savo šiuolaikiška, nenatūralia kalba. Taip pat atrodo, kad autorė kai kur sudėjo savo šiuolakines pažiūras ir skonį, visiškai nebūdingą Romos kultūrai. Kai skaičiau "Adriano memuarus" (M.Jursenar), tai tikėjau kiekvienu žodžiu. O čia - literatūra "neįvyksta". Mieliau pasiskaityčiau šios autorės mokslo populiarinimo straipsnį.

Apie tai, kad šiame istoriniame romane aprasomas Nerono valdymo paskutiniuju treju metu periodas, Senekos mirtis, tragedijos "Oktavija" sukūrimo aplinkybes, galima rasti knygos pristatyme. Perskaiciau su dideliu malonumu, taciau ispeju, kad knygele nera is tu lengvai skaitomu kūrinių. Butina susikaupti, nes joje gana daug ismintingu gyvenimisku situaciju analiziu, apmastymu, triumpiau tariant gausu filosofavimo. Lygiagreciai pasakojama kas vyksta valdant imperatoriui, kaip bandoma issauoti Senekos kurinius, kaip kuriama tragedija, ka veikia, kaip bendrauja, mąsto ir ka isgyvena Senekos mirtį knygos pagrindiniai veikejai, aprasomi ir keli gydymo budai. Zavi savitas rasymo stlius, kaip pati autore ivardija "lakiausi antikinei litetatūrai būdingos retorinio atspalvio stlistikos". Tikrai taip ir del to buvo labai miela skaityti. O tos knygos vietos kai kiekvienas sakinys yra isminties perliukas, tai, apskritai yra nepaprastai puikios, kaip kad stai cia " Mūsų kvailybė neatpažįsta kai kurių ydų ir netrimituoja pavojaus. Itin pavojingas yra gerejimadis savimi. Tirpstame isgirde mus vadinant dorais, protingais, tyrais žmonėmis. Mums malonu klausytis pataikūnų, tvirtinančių, jog mes geriausi ir išmintingiausi. <...>Gerejimosi savimi yda užliūliuoja, su ja kovoti nelengva".

Lauksiu elektroninės versijos.